Curzio Malaparte „Oda: mažoji Neapolio apokalipsė“
Leidykla: „Tyto alba“
Iš italų kalbos vertė: Toma Gudelytė
Romanas įvairiopai siejasi su Alberto Camuso „Maru“ ir Josè Saramago „Aklumu“. Tai tikroviška, kraupi Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmonijos egzistencijos alegorija. 1943-iųjų ruduo. Į Neapolį įžengia sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai, ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Autorius negaili kritikos nei savo tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų. Milanas Kundera pavadino „Odą“ vienu pamatinių XX a. Europos romanų.
Makabriškas, provokatyvus, kandus, o kartu ir kupinas skausmo bei nevilties romanas apie sąjungininkų kariuomenės išvaduotą Neapolį ir mūšius dėl Italijos (1943-1945 m.). Autoriaus su meile, pasididžiavimu, panieka ir skausmu vaizduojamas Neapolis – didžiulė chaoso tirštymė, meistriška apokaliptinė panorama, dekoracijos, kuriose vyksta šventas farsas – nugalėtojų ir nugalėtųjų susidūrimas. Tai romanas apie galutinai sugriautą senąją Europą ir gimstančią naująją. Tik meile tai naujajai Europai autorius anaiptol netrykšta.
Marius Burokas