Norbertas Černiauskas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“
Leidykla: „Aukso žuvys“
Ši dokumentinė knyga – 1940-ųjų birželio dviejų savaičių kaleidoskopas, pašėlusiai įsukantis į to meto Lietuvos ir jos žmonių realijas. Šalia žmonių kasdienybės aktualijų istorijas N.Černiauskas kalba apie tai, kaip 1940-ųjų birželį prie radijo imtuvų, dienraščių puslapių ar pieninių vyrai pasipypkiuodami aptarinėjo vokiečių žygį Paryžiaus link. Kaip pasisuks karo švytuoklė? „Prieš pat knygos parašymą pradėjau galvoti, kad pernelyg daug kalbame apie procesus, geopolitinius žaidimus, bet nematome žmonių, kurie gyveno tais 1940 metais“, – apie knygos kūrimo užkulisius yra sakęs N.Černiauskas.
Knyga, kuri iš lietuvių autorių negrožinių kūrinių šiais metais buvo aptariama bene plačiausiai – tiek kalbant apie tai, kokia Lietuva buvo karo priešaušryje, tiek bandant išvesti paraleles su šiais laikais. N.Černiauskas apie lemtingus 1940-uosius rašo pateikdamas platų panoraminį vaizdą, pažvelgdamas, kaip gyveno to laiko žmonės, kokios buvo nuotaikos, į to laiko įvykius jis siekė pažiūrėti iš skirtingų sluoksnių, profesijų žmonių perspektyvų, taip mūsų akyse lipdydamas to laiko Lietuvos paveikslą. Autorius užčiuopia to laiko socialines problemas, politines nuotaikas, kai kas iš to laikotarpio gana smarkiai primena ir tai, su kuo gyvename ir dabartinėje Lietuvoje. Pats istorikas teigia, kad jam1940-ieji buvo ne (tik) autoritarinio režimo apslopintos jaunos valstybės metai, bet (ir) bręstančios, augančios visuomenės zenitas, Lietuva pasirodė pasiruošusi modernėti įvairiose srityse, tai buvo pradžios kelias, kurį, deja, nutraukė karas ir okupacija. Metai, kurių įvykius iš šio laiko perspektyvos taip sudėtinga vertinti, čia mums atsiskleidžia pačių tuomet gyvenusių žmonių akimis, autoriui sudėliojant esminius štrichus ir kontekstus.
Audrius Ožalas