Rimantas Kmita „Ugnies giesmės“
Leidykla: „Tyto alba“
Ši knyga – monografija, skirta vienam ryškiausių XX a. lietuvių poetų. Tačiau tai ne Sigito Gedos biografija ir ne jo kūrybos analizė. Rimantas Kmita knygoje siekia ne aprašyti, bet suprasti poetą. Suprasti, kodėl jo gyvenimas buvo toks – aštrus, konfliktiškas, maištingas, galbūt suprasti, kokios buvo S.Gedos viduje kunkuliavusių gaivalų priežastys ir ištakos. Vienas raktinių žodžių čia yra pyktis. Jis lėmė nesitaikstymą su neteisybe, nuolatinį konflikto su aplinka (ir su savimi) ieškojimą, tačiau kartu ir skatino vidinę ugnį, be kurios nebūtų poezijos. Todėl ši knyga iš dalies ir apie tą kainą, kurią už kūrybą sutiko mokėti poetas, o kartu ją mokėjo ir jo artimieji.
„Šia mokslo monografija Rimantas Kmita imasi neįprasto uždavinio — išrašyti tai, kas mažne neišrašoma — išrašyti ugnį, deginusią vieną ryškiausių XX a. lietuvių poetų Sigitą Gedą, ieškoti jos priežasčių, klausiant ne tik „kokia ugnis jį degina?“, bet ir „iš kur visa tai ateina, kur Gedos fenomeno šaknys?“ Tai tyrimas iš emocijos — pykčio — perspektyvos, siekiant ne tik išžvalgyti sankirtas ir derybas, bet ir bandant parodyti, kaip pyktis, jėga ir konfliktiškumas Sigito Gedos atveju gali būti aptariami ir kaip veikimo kultūroje būdai. Įdėmiai, derindamas skvarbų ir smalsų tyrėjo žvilgsnį su skaitytoją pagaunančiu rašymu, Kmita pasakoja apie tas nepatogiąsias biografijų puses, tas, kurios neįsirašo į nudailintus ir mitinius pomirtinius paveikslus. Būtent dėl šios (už)klausiančios ir svarstančios perspektyvos atsiranda knygos pavadinime įrašytas siekis parodyti tūkstantį poeto Sigito Gedos veidų“.
Jūratė Čerškutė
„Tai ne tik S.Gedos kūrybinė biografija, bet ir aprašomojo laikotarpio vaizdas, pasakojimas apie santvarkų lūžius ir žmones juose. Pats R.Kmita sakė, kad tyrinėti S.Gedos gyvenimą labiausiai jį traukė pykčio tema, atrodė, kad būtent ten slypi kažkokia nepaaiškinta paslaptis. Išties, skaitant knygą atrodo, kad būtent pyktis buvo S.Gedos kūrybos širdyje, vertęs jį kurti, o kartu griovęs jį patį ir aplinkinius žmones. Konfliktai, priešpriešos draskė jį. Tragizmas, be kurio S.Geda nematė nei savęs paties, nei tų, kieno kūrybą vertino. Tai knyga apie menininko pašaukimą, liepsną viduje, – naikinančią ir vedančią į priekį. Galų gale, knyga aštriai kalba ir apie tai, kad trauminės patirtys – tiek individualios, tiek kolektyvinės – dar veikia mus ir svarbu jas suvokti.“
Audrius Ožalas