Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė „Mėlynų naktų vieškeliai“

Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė  savo naujoje poezijos knygoje stengiasi aprėpti abi galimybes. Vienuose jos eilėraščiuose gyvas praeities klodas, atpažįstamas iš neoromantine tradicija grįstų vaizdinių, o kituose autorė mėgina suprasti svetimos šalies ir kultūros ženklus. Rūtos eilėraščio Leoniukas sako: „Ak, tos tavo poezijos, (...). Mano buvo kitokios.“ Taip ir sukasi ratas, nes poetė šiuos žodžius galėtų tarti jaunajai kartai, o šioji – nesuprasti Rūtos. Bet galiausiai liudijimai lyrikoje sustingsta kaip inkliuzai gintare. Kada nors kažkas iš jų visų restauruos mūsų pasaulėžiūrą, tikėjimą, kalbos klausą, migracijos žemėlapius, daiktinius artefaktus, ilgesius, inercijas, laikų pervartas.