Kas yra laiko juostos ir kam jos reikalingos
Dar mūsų protėviai suprato, jog gamtiniam laikui matuoti labiausiai tinka periodiniai dangaus reiškiniai. Pavyzdžiui, žvaigždės, Mėnulis ar planetos, keliaudami skliautu, dėsningai pasiekia tam tikrus taškus – aukščiausią ir žemiausią – t.y. kulminuoja.
Saulei pakilus aukščiausiai (viršutinėje kulminacijoje), būna pats vidurdienis. Laiko tarpą tarp dviejų vidurdienių vadiname sauline para. Ilgainiui jos pradžia susitarta laikyti vidurnaktį – apatiniąją Saulės kulminaciją.
Tačiau Paryžiuje ar Vašingtone, Tokijuje ar Kaire, Melburne ar Klaipėdoje Saulė kulminuoja skirtingu momentu. Tai reiškia, jog kiekviena vietovė, jeigu tik nėra viename geografiniame dienovidinyje, turi skirtingą vietinį laiką.
Pavyzdžiui, net vakarinių ir rytinių Lietuvos pakraščių vietinis laikas skiriasi apie 23 minutes. Akivaizdu, jeigu šiuolaikiniame nepaprastai dinamiškame pasaulyje kiekvienas rajonas gyventų savo vietiniu laiku, žmonėms bendrauti ir reikalus tvarkyti būtų labai sudėtinga. Kita vertus, naudotis visoje Žemėje vienodu laiku taip pat nepatogu, nes dideli nukrypimai nuo vietinio laiko vėl sukeltų daug problemų.
Vakarinių ir rytinių Lietuvos pakraščių vietinis laikas skiriasi apie 23 minutes.
Nepaisant įvairiausių keblumų ir nesusipratimų, vietiniu laiku buvo naudojamasi iki pat XIX a. pabaigos, kol 1884 m. Vašingtono tarptautinė konferencija pasiūlė pereiti prie juostinio laiko (Zone Time) skaičiavimo būdo: visas Žemės rutulys padalytas į 24 juostas nuo 0 iki 23, ir kiekvienoje juostoje esantys laikrodžiai nustatyti tokiu būdu, kad gretimose juostose laikrodžių parodymai skirtųsi lygiai viena valanda, o minutės ir sekundės išliktų tos pačios.
Lietuva priklauso antrajai laiko juostai, o pasauliniu laiku susitarta laikyti Grinvičo dienovidinio vidutinį saulinį laiką. Kitaip sakant, Grinvičo dienovidinis priklauso nulinei laiko juostai.
Taigi, judėdami Žemės rutuliu iš vakarų į rytus, turėtume pamažu persukti laikrodžio rodyklę pirmyn, o iš rytų į vakarus – sukti ją atgal. Tačiau keliautojo aplink pasaulį laukia netikėtumas ir galvosūkis: vykdamas iš rytų į vakarus ir kaskart pasukdamas laikrodžio rodyklę viena valanda atgal, jis grįš į pradinį tašką, praradęs visą parą!
O keliaudamas į rytus, atvirkščiai, pralenks laiką 24 valandom. Į tokią keistą situaciją pakliuvo Jules'o Verne'o romano „Aplink pasaulį per 80 dienų“ veikėjai, manę, jog grįžo pavėlavę visa para, nors iš tikrųjų jie suspėjo parvykti laiku. Kur gi dingo 81-oji jų kelionės diena?
Išties jokio paradokso čia nėra: Ramiajame vandenyne ties 12-uoju dienovidiniu praeina sutarta Datos keitimo linija, kuri ir padeda išvengti klaidų skaičiuojant dienas kelionėse aplink pasaulį.
Kertant ją iš vakarų į rytus para yra pridedama, užtat grįžtant tenka visą parą praleisti. Būtent čia prasideda nauja para. Įdomu tai, kad pirmieji naują dieną, tuo pačiu ir Naujuosius metus pasitinka čiukčiai, o paskutiniai – Aliaskos gyventojai eskimai, nors juos teskiria 35 km pločio Beringo sąsiauris!
Kodėl ir kada persukame laikrodžius
Daugelyje Europos ir kai kuriose likusio pasaulio šalyse sutartu momentu pavasarį laikrodžiai persukami valandą į priekį juostinio laiko atžvilgiu, o rudenį – atsukami.
Vyrauja nuomonė, jog įvedus vasaros laiką, geriau išnaudojamas šviesusis paros metas. Pavyzdžiui, vasarą dauguma žmonių bunda saulei jau gerokai pakilus, nepriklausomai nuo to, ar laikrodžiai persukti, ar ne – tiesiog ši pramiegota šviesioji ryto valanda „perkeliama“ į vakarą, kad „prailgintų“ dieną.
Kadangi vakare ilgiau būna šviesu, tai turėtų teikti ne tik socialinę, bet ir ekonominę naudą – taupoma elektros energija. Tačiau šis argumentas nėra labai įtikinamas: nustebsite sužinoję, jog išsamūs tyrimai JAV bei Meksikoje parodė, jog vasaros laikas iš tiesų sutaupo maždaug vieną procentą elektros energijos, o tam tikrais atvejais energijos suvartojimą net padidina.
Pirmą kartą apie šviesiojo paros meto „taupymą“ dar 1784 m. savo laiške paryžiečiams užsimena Benjaminas Franklinas. Jis ragina Paryžiaus gyventojus anksčiau atsikėlus išnaudoti ankstyvąją ryto šviesą ir tokiu būdu sutaupyti tamsiuoju paros metu reikalingas žvakes. Tačiau Franklinas nė žodeliu neužsiminė apie valandų perkėlimą.
Greičiausiai, pirmasis vasaros laiko idėją pasiūlė mūrininkas iš Londono Williamas Willettas 1907-aisiais. Aistringam golfo gerbėjui nepatiko, kad sutemos nutraukia mėgiamą jo užsiėmimą. Willetas teigė, jog vasaros laikas suteiktų galimybę ilgiau pabūti aikštyne vakarais. Laikrodis, jo paskaičiavimu, turėtų būti pasukamas po 20 minučių į priekį kiekvieną balandžio sekmadienį, taigi iš viso 80 minučių. Ir lygiai taip pat, Willeto manymu, kiekvieną rugsėjo sekmadienį atsukamas po 20 minučių atgal.
Ši mintis sulaukė daugelio garsių ir įtakingų žmonių, pavyzdžiui, Winstono Churchillio palaikymo, o karalius Edwardas VII vasaros laiką net buvo įvedęs savo rezidencijoje Sandringame. Tiesa, karališkojo pritarimo priežastis buvo kiek kita – vasaros metu prailginti medžioklės laiką.
Pirmieji naują dieną, tuo pačiu ir Naujuosius metus pasitinka čiukčiai, o paskutiniai – Aliaskos gyventojai eskimai, nors juos teskiria 35 km pločio Beringo sąsiauris!
Vis tik Parlamentas 1909 metais balsavimu atmetė siūlymą vasaros laiką įvesti visoje Jungtinėje Karalystėje. W.Willetas taip ir nesulaukė savo idėjos įgyvendinimo – 1915 m. pavasarį jis mirė. Vos po metų vasaros laikas pirmą kartą oficialiai buvo įvestas Vokietijoje. Jos pavyzdžiu netrukus pasekė Belgija, Danija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Norvegija, Portugalija, Švedija, Turkija ir Tasmanija. Jungtinė Karalystė vasaros laiką įsivedė tų pačių – 1916-ųjų – pavasarį, Australija – 1917 metais...
Vasaros ir žiemos laiko įvedimo datos skiriasi įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Egipte situacija gerokai paini: iki 2010-ųjų vasaros laikas prasidėdavo paskutinįjį balandžio penktadienį, o baigdavosi pirmąjį spalio penktadienį; 2011–2013 m. šalyje vasaros laiko naudojimas buvo atšauktas ir vėl įvestas 2014 m., kuomet laikrodžiai buvo pasukti valanda į priekį antrąjį gegužės penktadienį ir valandą atsukti paskutinįjį rugsėjo penktadienį...
Nuo praėjusių kalendorinių metų vasaros laikas Egipte vėl yra atšauktas. Tarkim, pietų pusrutulyje esančioje naujojoje Zelandijoje vasaros laikas naudojamas nuo paskutiniojo rugsėjo sekmadienio iki pirmojo balandžio sekmadienio. Tuo tarpu Čilėje 2012-2014 m. vasaros laikas buvo įvedamas pirmąjį rugsėjo sekmadienį, o atšaukiamas – paskutinįjį balandžio. Nuo 2015-ųjų balandžio 26 d. Čilėje vasaros laikas nebenaudojamas. Kinija, Indija ir Japonija laiko „nekilnoja“ visiškai...
Vasaros ir žiemos laiko režimai labiausiai naudojami vidutinėse geografinėse platumose. Ties pusiauju, kur dienos ir nakties trukmė per metus kinta nežymiai, taip pat poliarinėse srityse toks laikrodžių sukinėjimas neturi prasmės.
Lietuvoje lygiai taip, kaip nuo 1996 metų visoje Europos Sąjungoje, vasaros laikas, nepaisant protestų – pagrįstų ir nepagrįstų – trunka nuo paskutiniojo kovo sekmadienio, kuomet viena valanda pridedama 03.00 vietos laiku, iki paskutiniojo spalio sekmadienio, kai laikrodžių rodyklės 04.00 vietos laiku pasukamos valanda atgal.
Paradoksalu, tačiau tai reiškia, jog vienintelį kartą per metus tą ypatingą kovo naktį tarp trečios ir ketvirtos valandos negimsta nė vienas kūdikis, o laikrodžių rodyklėms „šoktelėjus“ viena valanda pirmyn, paroje belieka 23 valandos. Rudenį atvirkščiai – atsukdami laikrodžius galime džiaugtis vienintele per metus 25 valandų trukmės para.
