Stebina mokslininkus
Kosminiai žaibai (angl. Sprites) yra didelio masto elektros išlydžiai, atsirandantys aukštai virš perkūnijos debesų, dėl kurių nakties danguje mirguliuoja gana įvairios vaizdinės formos. Juos paprastai sukelia teigiamo žaibo iškrova tarp griaustinio debesies ir žemės.
Spritai atrodo kaip švytintys rausvai oranžiniai blyksniai. Jie dažnai būriuojasi virš troposferos 50–90 km aukštyje, ir kitaip nei įprasti žaibai, šauna į viršų, o ne žemyn. Pavieniai vizualiniai pranešimai apie spritus atsirado apie 1886 m., tačiau pirmą kartą juos 1994 m. liepos 4 d. nufotografavo Minesotos universiteto mokslininkai.
Tiesa, kaip rašo Sky Chasers LT, iki šiol šis reiškinys nėra iki galo suprastas ir žadina mokslininkų susidomėjimą.
Užfiksuoti tokį reiškinį, nuotraukos autoriaus teigimu, yra labai sunku: „Reikia turėti arba super jautrią šviesai įrangą arba labai gerai mokėti naudotis fotoaparatu. Tačiau, sunkiausias dalykas yra tinkamų sąlygų sulaukimas! Tolumoje, bent už 100 km privalo virti labai intensyvi mezocikloninė audra su galingiausiais žaibų išlydžiais į žemę, o pačiam virš galvos privalo būti giedra ir maksimaliai tamsu“ – teigiama nuotraukos aprašyme.
Pagal išvaizdą, kosminiai žaibai skirstomi į tris grupes:
- Medūzos spritas – labai didelis, iki 50 x 50 km.
- Kolonos spritas (C-spritas) – didelio masto elektros išlydžiai virš žemės, kurie vis dar nėra iki galo suprasti.
- Morkų spritas – stulpinis spritas su ilgomis pynėmis.
Šie kosminiai žaibai taip pat buvo kaltinami dėl kitaip nepaaiškinamų nelaimingų atsitikimų, susijusių su transporto priemonių skrydžiais dideliame aukštyje virš perkūnijos.
Vienas iš pavyzdžių – 1989 m. birželio 6 d. iš Teksaso paleisto NASA stratosferos baliono gedimas. Skrendant 4 km aukštyje virš perkūnijos netoli Grahamo, Teksaso valstijoje, balionas patyrė neprivalomą naudingojo krovinio paleidimą. Praėjus keliems mėnesiams po avarijos, atlikus tyrimą buvo padaryta išvada, kad incidentą išprovokavo iš debesų į viršų kylantis kosminis žaibas.
