Tikriausiai kiekvienas šiltą ir giedrą vasaros ar jau žvarboką vėlyvo rudens naktį matėte tamsiame skliauto aksome staiga sužimbančias ir tuojau pat užgęstančias švieseles – krintančias žvaigždes, su tikrąja žvaigždžių mirtimi neturinčias nieko bendra.
Tai meteorai (gr. meteoron – atmosferos reiškinys) – aguonos grūdelio dydžio ar kiek didesnės dalelės, kurios didžiuliu greičiu (net iki 70 km/s) įlekia į Žemės atmosferą ir dėl trinties su oru įkaista, ima lydytis, virsta mažučiais liepsnos lašeliais ir pagaliau visiškai sudega maždaug 60 km aukštyje.
Tuomet danguje akimirkai nusidriekia švytintis pėdsakas. Plika akimi įžiūrimus meteorus sukuria dalelės, kurių masė yra vos 0,01 g ir didesnė (maždaug 2 mm). O štai 1 g., t.y. ~8 mm dalelė sužadina meteorą, kuris švyti kaip ryškiausios žvaigždės.
Kai į atmosferą įsirėžia kilogramo ar didesnės masės kūnas, pasirodo itin įspūdingas meteoras, vadinamas bolidu (gr. bolis – svaidomoji ietis): matomas greitai lekiantis ugnies kamuolys, dažnai girdėti įvairūs garsai – šnypštimas, švilpimas ir pan. – o dūmų pėdsakas išsilaiko net keletą minučių.
Nenuostabu, jog šis reiškinys senovėje žmones ne tiek žavėjo, kiek baugino. Istoriniai liudijimai apie „krintančias žvaigždes“ ir „akmenis iš dangaus“ siekia beveik 3000 metų, ir beveik visada jie „pranašaudavo“ nelaimes – badą, epidemijas, karus.
Nuodugnūs meteorų moksliniai tyrinėjimai vykdomi tik pastaruosius 200 metų. Šiandien mes jau žinome tikrąją „žvaigždžių lietaus“ prigimtį, o meteorų pasirodymą galime gana tiksliai numatyti. Mokslininkai pastebėjo, jog daugelio meteorų regimosios trajektorijos, pratęstos atgal, sueina į mažą dangaus plotelį, moksliškai vadinamą radiantu. Tačiau tai tik perspektyvos padarinys, tarsi stebėtum į tolį nusidriekiančius geležinkelio bėgius, kurie tolumoje susikerta viename taške.
Taip lekiantys meteorai tyrinėtojams nurodo, kad toli už atmosferos jie priklauso kažkokiam giminingos kilmės dalelių srautui. Meteorų srautai vadinami pagal žvaigždyno, kuriame susikerta meteorų regimosios trajektorijos, lotyniškąjį pavadinimą, pvz., andromedidai (radiantas Andromedos žvaigždyne), geminidai (radiantas Dvynių žvaigždyne), leonidai (radiantas Liūto žvaigždyne) ir pan.
Meteorų srautas tam tikrame dangaus plote pasirodo kasmet tuo pačiu metu dėl to, jog Žemės orbita kerta meteorinių dalelių srautą. Mat kartas nuo karto mūsų planeta skrieja per tankią tarpplanetinių dulkių juostą, kurią palieka kometos. Skriedamos aplink Saulę, šios kosmoso klajūnės papildo meteorų srautą nauja medžiaga.
Kiekvienais metais antroje vasaros pusėje mūsų planeta kerta Svifto-Tatlio kometos paliktą dalelyčių debesį, todėl kone visą rugpjūtį naktinį Lietuvos skliautą puošia perseidai (radiantas šiaurės rytuose spindinčiame Persėjo žvaigždyne).
Kometą 1862 m. liepą nepriklausomai vienas nuo kito atrado Lewisas Swiftas ir Horacijus Parnellis Tuttle'is, todėl ji ir vadinama abiejų mokslininkų vardais. Tiesa, esama įtarimų, jog dar I a. pr. Kr. ją stebėjo ir aprašė Romos astronomai. 26 km. branduolio skersmens kosminė klajūnė Žemės apylinkes aplanko tik kas 135 metus, o paskutinįkart mūsų planetą praskriejo 1992-aisiais.
Maksimumas – rugpjūčio 11 d.
Perseidų maksimumo sulauksime naktį iš rugpjūčio 11 į 12-ąją., nors meteorų strėlės intensyviai dangų raižys keletą naktų prieš ir po šios datos. NASA specialistai prognozuoja intensyvesnį nei įprasta meteorų srautą – nuo 150 iki 200 blykstelėjimų per valandą, taigi 2-3 per minutę! Jei spėjimas pasitvirtins, tai bus gausiausias žvaigždžių lietus nuo 2009-ųjų.
Kur ir kada stebėti perseidų lietų
Grožėtis reiškiniu, tik jau ne tokiu intensyviu, galėsime iki rugpjūčio 24 d.
Krintančias žvaigždes geriausia stebėti už miesto, tamsioje, atviroje vietovėje, kur žvilgsniu patogu aprėpti visą dangaus skliautą. Saulė rugpjūčio viduryje mūsų platumose leidžiasi apie 21 val., tad maždaug nuo 23 val. sutemos jau užtektinai tirštos, kad žvaigždėto dangaus fone pastebėtumėte trumpą meteoro šviesos pėdsaką.
Šiais metais perseidų neturėtų užgožti Mėnulis, kuris į pilnaties fazę pereina tik rugpjūčio 18 d. Belieka tikėtis giedros. Nenusiminkite, jei tą ar kitą naktį šiai pramogai sukliudys orai – grožėtis reiškiniu, tik jau ne tokiu intensyviu, galėsime iki rugpjūčio 24 d., kuomet Žemė išklys iš Svifto-Tatlio kometos nuolaužų tako.
