Profesionali tarptautinė tyrinėtojų grupė dangiškojo svečio liekanų labiausiai tikisi rasti kritimo vietoje telkšančio Kliepšių ežero dugne – ten, kur iki šiol nebuvo ieškota.
Daugelis yra stebėję liepsnojančias meteorų strėles, dar vadinamas krintančiomis žvaigždėmis. Šį įspūdingą reiškinį sukuria į Žemės atmosferą patekę ir dėl trinties į orą įkaitę maži kosminiai kūnai, kurie dažniausiai akimirksniu visiškai sudega ir mūsų planetos paviršiaus nepasiekia.
Tačiau jei keliauninkas iš aukštybių pakankamai didelės masės – keliasdešimties kilogramų ir didesnis – jis nukrinta, palikdamas susidūrimo pėdsakus. Neretai masyvūs meteorai dar atmosferoje suyra į daugybę meteoritinių kūnų, kurie pažyra didesnėje ar mažesnėje teritorijoje.
Daugiausia aptinkama akmeninių meteoritų, arba aerolitų (graikų k. aer – oras, lithos – akmuo) – maždaug 93 procentai. Tuo tarpu geležinių meteoritų, arba sideritų (graikų k. sideros – geležis), randama apie 5 procentus. Statistiškai vos vienas iš šimto pasitaiko geležies ir akmens junginys – siderolitas. Kosminio kūno radybų aplinkybės – unikalios, o radinio cheminės savybės, fiziniai parametrai – ypatingi, todėl kiekvienas meteoritas gamtotyrai bei istorijos mokslui įdomus bei vertingas.
Gausiausios radybos
Gausiausios Lietuvoje meteoritinių kūnų radybos įvyko praeito amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje netoli Žemaitkiemio miestelio. Mykolas Kaveckis (1889–1969 m.), gamtos mokslų daktaras, fizikas, geologas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, tuoj po meteorito kritimo organizavęs paieškų ekspediciją ir rastosios medžiagos tyrimus, tais pačiais metais dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių – išleistoje brošiūroje „Žemaitkiemio meteoritas. Der Meteorit von Žemaitkiemis“ rašo:
„1933 m. vasario mėn. 2 d. Lietuva susilaukė gan reto iš pasaulinės erdvės svečio – ganėtinai didelio meteorito. Pirmą žinią apie šio meteorito kritimą gavau vasario mėn. 6 d. vakare“.
Į kritimo vietą prof. M.Kaveckis su keliais pagalbininkais iš Kauno atvyko vasario 8 d. Vietos policijos viršininkas mokslininkams parodė žmonių jau surinktus keturis meteorito fragmentus, iš kurių didžiausias svėrė daugiau nei 7 kilogramus. Apklausus liudininkus, paaiškėjo bendras įvykio vaizdas. Vasario 2-osios vakarą, apie 20.30 val., meteoritas krito tarp dviejų netoli Žemaitkiemio esančių kaimų – Kliepšių ir Rundžių.
Kaip skelbiama M.Kaveckio ataskaitoje, rytinė horizonto dalis staiga nušvito, gyventojai išgirdo ūžimą, šnypštimą, perkūniją primenantį dundėjimą, įvairaus garsumo trenksmus bei sprogimus. Reiškinys truko vos kelias dešimtis sekundžių, po to viskas nurimo.
Vasario 9-ąją, padedami vietinės mokyklos mokytojų ir mokinių, mokslininkai pradėjo meteoritinės medžiagos paieškas, kurios truko keletą dienų. Iš viso, įskaitant kiek anksčiau rastuosius, aplinkinėse suplotu sniegu padengtose pievose ir laukuose, Kliepšių kaimo sodybų teritorijose ir ežero pakrantėje buvo surinkta 20 įvairaus dydžio bendros 42194 gramų masės gabalų, išsibarsčiusių beveik apskritos formos plote, kurio ilgesnė ašis driekiasi maždaug 2,5 kilometro, o trumpesnė – apie 2,25 kilometro.
Išsamūs M.Kaveckio atlikti tyrimai parodė, jog apytiksliai 83,5 procento Žemaitkiemio meteorito sudaro silikatinės kilmės medžiaga, o 16,5 procento – metalų priemaišos, tad šis kosminis kūnas, galima sakyti, akmeninis.
„Viena meteoritų dalis yra orientuotų (individualių fragmentų, kurie pasiekė paviršių nesuirę atmosferoje – aut. pastaba), antra gi, matyt – tik skeveldros kitų, didesnių gabalų, tačiau sudaryti iš šių gabalų vieno negalima, nes surinktos ne visos nukritusio meteorito dalys, – pažymi prof. Mykolas Kaveckis. – Keletas didesnių egzempliorių, pramušę ežero ledą, žuvo (...). Nors pavyko surinkti apie 42 kilogramus, bet, mano manymu, pilnas Žemaitkiemio meteorito svoris turėtų būti virš 50 kilogramų“, – rašo mokslininkas įvykiui skirtame leidinyje.
Michailui Ivanovui, oficialiai licencijuotam Tarptautinės meteoritų kolekcininkų asociacijos (International Meteorite Collectors Association, I.M.C.A.) nariui, profesionaliam meteoritų ieškotojui iš Vilniaus, M. Kaveckio surinkti duomenys ir paskelbtos išvados, detalesni Žemaitkiemio incidento aplinkybių tyrinėjimai bei kolegų palaikymas suteikia vilties rasti nuo 1933-iųjų užsilikusius kosminio kūno fragmentus.
Michailas prisipažįsta, jog mintis grįžti į Žemaitkiemį jam kirbėjo seniai. Kruopščiai atlikęs parengiamuosius tyrimus, praėjusią žiemą dar kartą išžvalgęs kritimo vietą, išstudijavęs visus prieinamus dokumentus, meteoritų entuziastas ryžosi organizuoti paieškų ekspediciją, o į jo kvietimą atsiliepė visas būrys garsių specialistų.
Prasideda paieškos
Šią savaitę vyksiančiose meteorito paieškose dalyvaus mokslininkai iš Lietuvos, Čekijos, Šveicarijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos.
„Susiformavo stipri 15 žmonių grupė, visi savo srities žinovai – nuo geologų ir paleontologų iki profesionalių nardytojų, – pasakoja ekspedicijos organizatorius M.Ivanovas. – Pavyzdžiui, Dmitrijus Sadilenko iš Rusijos yra vienas geriausių meteoritų ieškotojų pasaulyje, iš Prahos taip pat atvyksta I.M.C.A. įkūrėjas Sergejus Vasiljevas, projekte sutiko dalyvauti ir garsus šveicarų meteoritologas Markas Jostas, vertingų pastabų bei patarimų tikimės sulaukti iš Vilniaus universiteto Geologijos muziejaus vadovės dr. Eugenijos Rudnickaitės. Visų nė neišvardinsi.“
Michailas, vertindamas ekspedicijos galimybes pasiekti trokštamą rezultatą, yra kiek atsargus, tačiau entuziazmo nepraranda. Jis šiek tiek būgštauja, jog tikimybė surasti meteoritą po tiek metų nuo jo kritimo nėra labai didelė, nes kosminę medžiagą jau paveikė erozija, susidūrimo pėdsakus paslėpė gamta, o žvalgytis po ežero dugną – techniškai labai sudėtinga užduotis.
„Kita vertus, naudosime specialius kompiuterizuotus instrumentus – akmeninių meteoritų su metalo priemaišomis paieškai kalibruotus detektorius, itin modernią nardymo įrangą. Profesorius Kaveckis „nurašė“ į Kliepšių ežerą nukritusius fragmentus todėl, kad tais laikais nerti į tokį gylį ir ten ko nors ieškoti prilygo šansui nuskristi į Mėnulį. Šiandien žinome, kad reikalas nėra toks beviltiškas. Be to, pasaulinė praktika rodo, jog labai retais atvejais per vieną rinkimą didelėje teritorijoje pavykdavo surinkti visą iškritusią medžiagą, o ir žinių apie tai, kaip ir kur ieškoti, šiais laikais turime žymiai daugiau, technologijos ir metodai nepalyginamai patobulėjo,“ – argumentus vardina projekto vadovas.
Ekspedicijos Žemaitkiemyje dalyviai aktyvioms meteorito liekanų paieškoms skirs ne visą laiką – planuojamas susitikimas su vietos bendruomene, balandžio 25 d. paieškų komandos nariai lankysis Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus atnaujintos ekspozicijos pristatymo renginyje, bendraus su žiniasklaidos atstovais.
Keturi „lietuviški“ meteoritai
Primename, jog Lietuvoje per pastaruosius beveik pusantro amžiaus iš viso stebėti ir rasti keturi meteoritai – visi akmeniniai: Juodžių (Panevėžio rajonas), kritęs 1877 m. birželio 17 d., Akmenės, oficialiuose dokumentuose minimas 1908 m. gegužės 25 d., Andrioniškio (Anykščių rajonas), atskriejęs 1929 m. vasario 9 d. ir Žemaitkiemio (Ukmergės rajonas), planetos paviršių pasiekęs lemtingąjį 1933 m. vasario 2 d. vakarą.
Šių aerolitų rastosios medžiagos likimai susiklostė skirtingai – Juodžių meteorito išliko tik kelios nedidelės skeveldros (didžiausia tesveria 48 gramus) ir saugomos ne Lietuvoje; šaltiniai sako, kad Akmenės apylinkėse buvo aptiktas apie 1 kilogramą svėręs gabalas, tačiau kur jis yra dabar, nėra žinoma; Andrioniškyje iš viso rasta 11 meteorito fragmentų (bendra masė siekia 4 kilogramus), kuriais šiuo metu rūpinasi Vilniaus universiteto mokslininkai; didžioji Žemaitkiemio meteoritinės medžiagos dalis taip pat laikoma Vilniaus universiteto saugyklose, skeveldros eksponuojamos Geologijos instituto muziejuje, įvairaus dydžio gabalai iškeliavo į užsienio muziejus ir laboratorijas.
Nuo balandžio pabaigos vieną iš stambiausių – daugiau nei 5 kilogramus sveriantį – Žemaitkiemio aerolito fragmentą tarp daugybės kitų unikalių kolekcijos eksponatų galima išvysti Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje, kuriame duris atveria didžiausia Baltijos šalyse meteoritų ekspozicija.
