Galime džiaugtis – visi jie subyrėjo taip ir nepasiekę planetos paviršiaus. Tačiau prarasti budrumo nevertėtų. Per metus į Žemės atmosferą įskrieja bent po 28 stambius dangaus akmenis – vidutiniškai po du asteroidus per mėnesį. Vadinti tai per daug retu reiškiniu, kad į jį vertėtų kreipti dėmesį, būtų, ko gero, vaikiška.
Tačiau ten, kažkur Saulės sistemoje, yra apstu ir stambesnių asteroidų. O suregistruoti juos visus mums sekasi, švelniai tariant, ne kažin kaip.
Šis Objektų netoli Žemės (Near Earth Objects, NEO) žemėlapis sudarytas remiantis meteoritus fiksuojančių jutiklių duomenimis, todėl yra detalesnis nei ankstesnis žemėlapis, kuris buvo sudarytas pagal branduolinius sprogimus fiksuojančios įrangos duomenis. Kalbant konkrečiau, naujuosius duomenis registravo JAV išankstinio perspėjimo sistemos palydovai, stebintys potencialių priešų paleidžiamas raketas, bei antžeminiai infragarsiniai jutikliai.
Didžiausias taškas šiame žemėlapyje, žinoma, geltona dėmė (geltona spalva reiškia šviesų paros metą, mėlyna – tamsų) ties Rusijos miestu Čeliabinsku, kur jau beveik prieš 2 metus sprogo 10 tūkst. tonų luitas.
Skrodžiant atmosferą dėl trinties kylantis karštis ir slėgis smulkesnius asteroidus sutrupina. Tačiau ten, kažkur Saulės sistemoje, yra apstu ir stambesnių asteroidų. O suregistruoti juos visus mums sekasi, švelniai tariant, ne kažin kaip.
Šis žemėlapis visų pirma byloja, kaip plačiai po visą planetą pasiskirstę asteroidų atakų taškai. Galima sakyti, kad asteroidas gali smogti į bet kurį planetos paviršiaus regioną. Tokio smūgio tikimybė maždaug vienoda bet kuriame Žemės rutulio taške.
Kita vertus, šis žemėlapis iliustruoja, kokį efektyvų natūralų skydą nuo tokių grėsmių turi mūsų planeta. Per 20 metų į ją galėjo nukristi daugiau kaip 0,5 tūkst. asteroidų. Tačiau visi šie kosminiai daugybės kilotonų galios užtaisai buvo saugiai neutralizuoti Žemės gyventojams nepajudinus nė piršto. O kai kuriais atvejais (įskaitant ir Čeliabinsko), nespėjus nė suprasti, kad piršto judinimo momentas prasnaustas beviltiškai seniai.
Ko ir benorėti, kai skydas atremia 20 metrų skersmens sviedinį, kuris kaip keliasdešimt branduolinių bombų sprogsta 29,7 km aukštyje, o žmonės ten, apačioje, atsiperka tik išdaužytais langais. Tiesa, Čeliabinskui ir jo gyventojams pasisekė: jei asteroidas į atmosferą būtų įskriejęs statesniu kampu, susidūrimo pasekmės galėjo būti kur kas skaudesnės.
NASA pabrėžia, kad investicijos į išankstinio perspėjimo sistemą lėmė tai, kad per pastaruosius penkerius metus atrasta 10 kartų daugiau grėsmingų asteroidų nei iki tol. SETI instituto tyrėjas dr. Jenniskensas inicijavo visą dangaus skliautą stebinčių vaizdo kamerų tinklo sukūrimą. Jis jau užfiksavo 175 tūkst. meteorų, kurie sudegė atmosferoje.
Bene aktyviausiai rūpintis apsauga nuo asteroidų ragina fonas B612, kuriam vadovauja buvę astronautai Edas Lu'as ir Rusty Schweikertas. Jie jau paruošė kosminio teleskopo „Sentinel“ projektą. Ši kosminė akis Saulės sistemoje dairysis Žemei grėsmingų objektų.
Labai svarbus operatyvumas. Čeliabinsko meteorito masė siekė tik 1/10 „Nimitz“ klasės lėktuvnešio masės, tačiau judėjo 1 tūkst. kartų greičiau. Dėl tokio šiurpaus greičio jo kinetinė energija 20-30 kartų pranoko branduolinius ginklus, kurie buvo panaudoti Antrojo pasaulinio karo metu prieš Japoniją. Beje, kaip primena universetoday.com, asteroidu laikomas kiekvienas kosminis akmuo, kurio skersmuo ne mažesnis nei 1 metras. Smulkesni kosminiai kūnai vadinami meteoroidais.
Dėl tokio šiurpaus greičio jo kinetinė energija 20–30 kartų pranoko branduolinius ginklus, kurie buvo panaudoti Antrojo pasaulinio karo metu prieš Japoniją.
Kitas svarbus veiksnys – Žemėn atskrieja įvairaus didumo asteroidų. Mažesnių pasitaiko gerokai dažniau, stambesnių – rečiau. Tyrimai byloja, kad Čeliabinsko kalibro asteroidas Žemėn pataiko vidutiniškai kartą per 30 metų, o Tunguskos kalibro (toks nesunkiai nuo Žemės paviršiaus nušluotų bet kurį didmiestį) – maždaug kartą per 100 metų.
Tačiau yra ir kuo pasidžiaugti. Pavyzdžiui, Žemė yra gana maža planeta (palyginkite ją su aibę asteroidų ir kometų savąja gravitacija pritraukiančiu suryjančiu Saulės sistemos siurbliu, pavadinimu Jupiteris). Be to, 69 proc. Žemės paviršiaus dengia vandenynai, o ten žmonės negyvena. Apskritai žmonės yra apgyvendinę tik apie 10 proc. Žemės paviršiaus. Tad šansai, kad asteroidas pataikys į gyvenamąją teritoriją, yra atitinkamai mažesni.
Šiaip ar taip, Čeliabinsko meteoritas pademonstravo, kad asteroidų grėsmė yra labai reali. Nuo 1908 m., kai Sibirą sudrebino Tunguskos meteorito sprogimas, žmonijos populiacija padidėjo 4 kartus, o miestų, turinčių bent po 1 mln. gyventojų, skaičius padidėjo nuo 12 iki 400.
