Mokslininkai jau ne vienerius metus teigia, kad visuotinis atšilimas lemia kylantį vandens lygį vandenynuose. Vis aukštesnė vidutinė temperatūra tirpdo ledynus, tad vandens yra vis daugiau ir daugiau. Taip pat nustatyta, kad besikeičiantis vandens lygis tiesiogiai veikia Žemės sukimąsi. Abu reiškiniai tampriai susiję ir tai padėjo, greičiausia, išspręsti „Munko mįslę“ (angl. Munk's enigma).
W.Munkas, amerikiečių fizikas ir okeanologas, dirbantis San Diego universitete, apie tai, kad Žemės sukimosi greitis susijęs su tirpstančiais ledynais, prabilo dar 2002 metais. Tuomet jis teigė, kad tas greitis kinta kartu su masės pasiskirstymu mūsų planetoje, bet nepateikė įrodymų.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui Harvardo universiteto geofizikas Jerry Mitrovica nusprendė patikrinti W.Munko teoriją. Jis pasitelkė skaičiavimo modulius ir kartu su komanda priėjo išvados, kad atsakymas slypi paskutinėje ledynmečio epochoje. Šio laikmečio pradžioje jūrų vandens lygis labai nukrito, nes vanduo sušalo į ledą. Ledynmečiui besibaigiant ledynai ėmė tirpti, vandens lygis – kilti. Kaip paaiškėjo, tai turėjo įtakos Žemės sukimosi greičiui.
Žemės sukimasis, t. y. mūsų planetos judėjimas aplink savo ašį, jau mažiausiai 2500 metų lėtėja. Ekspertai aiškina, kad dėl to iš dalies kaltas ir vandens lygio kylimas.
Nuo 500 metų prieš Kr. iki šių laikų Žemė aplink savo ašį apsisuka apie 16 tūkst. sekundžių lėčiau. Tai yra net 4,5 valandos.
Vienas iš būdų išmatuoti mūsų planetos sukimosi tempą yra palyginti laiką, kai prasideda užtemimai, su valandomis, kurias rodo mechanizmai. Skirtumas ir atsako į klausima, kaip pasikeitė Žemės sukimosi jėga. Nuo 500 metų prieš Kr. iki šių laikų Žemė aplink savo ašį apsisuka apie 16 tūkst. sekundžių lėčiau. Tai yra net 4,5 valandos.
6 tūkst. sekundžių, kaip mano mokslininkai, Žemė praranda būtent dėl kylančio vandens lygio vandenynuose. Tai reiškia, kad dėl vandens lygio pokyčių kasmet Žemė sukasi 2,4 sekundės lėčiau.
