Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai jau daugelį metų rodė savo nepasitenkinimą lietuviškomis higienos normomis – 20 Europos sąjungos valstybių taikė tokius elektromagnetinės spinduliuotės, didesnės už 2 GHz, ribojimus, kokius rekomendavo Pasaulio sveikatos organizacija, o Lietuva ir 7 kitos valstybės – 2, 10 ar net 100 kartų griežtesnius ribojimus.
Tai reiškia, kad norint pasiekti tą patį mobiliojo ryšio kokybės lygį, kaip ir didžiojoje dalyje ES, mūsų šalies operatoriai buvo priversti investuoti daugiau – reikėjo tankesnio antenų tinklo. Naujoji higienos norma tiesiog suvienodino konkurencines sąlygas – ne tik verslo įmonių, bet ir visos valstybės apskritai, kuri užsienio investuotojams galės pasiūlyti aukštesnę mobiliojo ryšio kokybę.
O naujausius duomenis apie tai, ką ši elektromagnetinė tarša reiškia ir ar ji turi poveikio žmonių sveikatai, Susisiekimo ministerijos organizuotoje konferencijoje „5G Setup“ pateikė Lietuvos Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus vedėjas Marius Urbonas, dalyvavęs ir darbo grupėje, kuri parengė 5G plėtros planą bei higienos normos 80 pakeitimus, kurie yra pateikti tvirtinimui. Tikimasi, kad naujosios normos įsigalios per artimiausią mėnesį.
Higienos norma HN 80 reglamentuoja ribines normas visiems elektromagnetiniams dažniams pradedant nuo 10 kHz ir baigiant 300 GHz. Į šį diapazoną patenka ir dažniai, kurie bus naudojami 5G ryšio paslaugoms teikti (3,5 GHz, 24-27 GHz).
Anot visuomenės sveikatos specialisto, naujausios moksliniais tyrimais grįstos išvados, kurias pateikė Tarptautinė apsaugos nuo nejonizuojančios spinduliuotės komisija (ICNIRP), yra tokios: nejonizuojanti spinduliuotė nesukelia vėžio, nesukelia širdies ir kraujotakos sistemos ligų, nesukelia nervų sistemos susirgimų, nesukelia vyrų nevaisingumo, nesukelia vaikų vystymosi pokyčių.
Tačiau vis dar yra trys klausimai, į kuriuos moksliniai tyrimai nėra atsakę vienareikšmiškai ir atsakymo dar ieškoma: koks yra elektromagnetinių bangų poveikis nervų sistemos stimuliacijai, koks yra ląstelių membranų pralaidumą didinantis poveikis ir koks yra audinius kaitinantis poveikis. Šiais metais panašią ataskaitą turėtų publikuoti ir Pasaulio sveikatos organizacija.
Du pirmesnieji efektai yra gana sunkiai apibrėžiami, o poveikiai skirtingoms fiziologinėms sistemoms gali būti ir teigiami, ir neigiami.
Beje, mokslininkai nekonkretizuoja, kurios bangos jiems yra „3G“, kurios – „4G“, o kurios – „5G“. Nepaisant ženklelių skirtumų, fizikiniu požiūriu visos nejonizuojančios elektromagnetinės bangos yra panašios ir iki jonizuojančio, organizmo molekules ardančio poveikio joms labai toli – daug didesnę grėsmę sveikatai kelia nepalyginamai didesnio dažnio ultravioletinės bangos, kuriomis žmonės linkę save švitinti šiltuoju metų laiku.
M.Urbonas nurodė, kad, nepaisant šių saugumą patvirtinančių išvadų, Pasaulio sveikatos organizacija neketina šalinti elektromagnetinės spinduliuotės iš 2B kancerogenų sąrašo. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra nurodo, kad į šią kategoriją įtraukiami veiksniai, kurių kancerogeniškumo žmonėms įrodymų yra ribotas kiekis, o tyrimai su gyvūnais kancerogeniškumo neįrodė.
Taip pat į šią grupę gali būti įtraukti veiksniai, kurių kancerogeniškumo žmogui įrodymai yra nepakankami, tačiau gebėjimas sukelti vėžį gyvūnams įrodytas. Elektromagnetinės spinduliuotės atveju įrodyta, kad žmonėms ji vėžio nesukelia, tačiau dėl gyvūnų klausimų vis dar esama. Apskritai tai yra pati „žemiausia“ kancerogeniškumo klasė (ne dėl to, kad tai yra „mažiausiai kancerogeniškos“ medžiagos, o dėl to, kad žinių apie jų kancerogeniškumą yra mažiausiai) – žemiau yra tik 3 grupė, kuriai priskiriamos medžiagos, apie kurių kancerogeniškumą žmonėms nėra žinių, ir 4 grupė, kuriai priskiriamos medžiagos ar veiksniai, beveik užtikrintai nepasižymintys vėžį sukeliančiu poveikiu.
Deja, epidemiologinių sergamumo palyginimo tarp šalių, kuriose spinduliuotės normos jau kelis dešimtmečius kai kuriuose bangų ruožuose buvo nuo 10 iki 100 kartų aukštesnės nei Lietuvoje, ir Lietuvos (ar kelių kitų valstybių, kur elektromagnetinė tarša reguliuojama taip pat griežtai, kaip Lietuvoje) nėra. Kaip 15min sakė M.Urbonas, tokie tyrimai būtų komplikuoti, nes visų pirma reikia sukonkretinti, apie kokios problemos epidemiologiją kalbama. Nes, pavyzdžiui, jei kalba eina apie „paprastą“ (akustinį) triukšmą, tuomet galima skaičiuoti dalies visuomenės klausos pažeidimus ir lyginti su kitos valstybės visuomenės dalies klausos pažeidimų skaičiumi. Nejonizuojančios elektromagnetinės spinduliuotės poveikių epidemiologinių palyginimų nėra, nes nėra neigiamų poveikių sveikatai, kurie būtų vienareikšmiškai siejami su tokia spinduliuote.
Bet jeigu pažvelgtume į bendresnę ES valstybių gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę (80,9 metų), tai Lietuva, kelis dešimtmečius griežčiau nei didesnė Europos dalis ribojusi elektromagnetinės taršos lygį, toli gražu negali girtis ilgesne gyvenimo trukme – ji (2017 m. duomenimis – 75,8 metų) yra ties pačia sąrašo pabaiga. Ir gerokai atsilieka nuo Europos vidurkio (80,9 metų).
Ne ką geresnė padėtis ir kai kuriose kitose griežto ribojimo šalyse – Bulgarijoje (74,8 metų), Lenkijoje (77,8 metų). Nors tarp „griežtojo režimo“ valstybių esama ir tokių, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė viršija ES vidurkį – Slovėnija (81,2 metų), Graikija (81,4 metų), Belgija (81,6 metų), Nyderlandai (81,8 metų), Italija (83,1 metų). Žvelgiant į šią lentelę susidaro įspūdis, kad gyvenimo trukmę lemia ne elektromagnetinės bangos, o klimatas, dieta ir kultūriniai ypatumai.
