Tuo metu sunkiai suvaldomi informacijos srautai socialiniuose tinkluose sumirgėjo gandais, kad virusas yra ne natūralaus proceso pasekmė, o laboratorijoje sukurtas daiktas, kuriuo, vienų nuomone, kažkokiu būdu siekia pasipelnyti farmacijos pramonė, o kitų – masonai, iliuminatai ir driežažmogiai nusprendė mažinti žmonijos populiaciją. Tai štai: tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama Scrippso mokslinių tyrimų instituto (JAV) Imunologijos ir mikrobiologijos fakulteto specialisto, išsiaiškino ir žurnale „Nature Medicine“ paskelbė, jog tai yra, be jokios abejonės, natūralios evoliucijos rezultatas.
Atlikus visų viešai žinomų SARS-CoV-2 viruso sekų ir giminingų virusų genomų sekų palyginimą mokslininkai daro išvadą, jog šis virusas niekaip negalėjo būti sukurtas laboratorijoje, žmonės negalėjo būti prikišę nagų prie tyčinės šio viruso inžinerijos, rašo „Science Daily“.
„Palyginę visų žinomų koronavirusų atmainų prieinamas genomų sekas galime užtikrintai pareikšti, kad SARS-CoV-2 atsirado vykstant natūraliems procesams“, – sakė Scrippso instituto imunologijos ir mikrobiologijos profesorius Kristianas Andersenas. Tyrėjų grupėje buvo Kolumbijos universiteto (JAV), Tulano universiteto (JAV), Edinburgo universiteto (JK) ir Sidnėjaus universiteto (Australija) mokslininkų.
Koronavirusai, vertinant bendrai, yra didelė virusų šeima, gebanti sukelti įvairaus sunkumo ir įvairių simptomų ligas. Pirmieji sunkias ligas žmonėms gebantys sukelti koronavirusai išaiškėjo 2003 metais. Tai buvo Sunkus ūminio respiracinio sindromo (SŪRS) virusas, kuris, beje, taip pat pradėjo plisti nuo Kinijos. Antrasis protrūkis – Artimųjų Rytų respiracinio sindromo (MERS, Middle East Respiratory Syndrome) viruso, prasidėjo 2012 metais, jo kilmės šalis – Saudo Arabija.
Praėjusių metų paskutinę dieną Kinijos valdžia įspėjo Pasaulio sveikatos organizaciją, kad vyksta naujos, sunkius susirgimus sukeliančios koronaviruso atmainos plitimas. Vėliau šis virusas buvo registruotas kaip SARS-CoV-2. Iki šio laiko yra registruota daugiau nei 220 tūkst. užsikrėtimo ir daugiau nei 9 tūkst. mirčių nuo šio viruso atvejų.
Netrukus po epidemijos pradžios Kinijos mokslininkai atliko SARS-CoV-2 viruso genomo sekoskaitą ir savo gautus duomenis išplatino viso pasaulio mokslininkams. Gauta genų seka parodė, kad Kinijos valdžia epidemijos plitimą aptiko greitai, o COVID-19 atvejų daugėja dėl viruso plitimo tarp žmonių po vieno viruso peršokimo iš gyvūno žmogui atvejo. K.Andersenas su kolegomis įvairiose mokslo institucijose, sutelkę dėmesį į kelias išskirtines šio viruso savybes, savo sekų palyginimo metodais bandė nustatyti SARS-CoV-2 kilmę bei evoliucijos kelią.
Jie analizavo genomo fragmentus, kurie koduoja viruso išorinių „spygliukų“ baltymus, kuriais virusas prisijungia prie žmonių ir gyvūnų ląstelių išorės. Konkrečiai – visą dėmesį specialistai sutelkė į du konkrečius šių baltymų elementus: prie receptoriaus besijungiantį domeną (RBD, receptor-binding domain) ir kirpimo vietą – molekulinį konservų atidarytuvą, kuris leidžia virusui prakirsti skylę ląstelės sienelėje ir įsibrauti į vidų.
Natūralios evoliucijos įrodymai
Mokslininkai išsiaiškino, kad SARS-CoV-2 spygliukų baltymo RBD išsivystė taip, kad efektyviai jungtųsi su žmogaus ląstelių paviršiaus molekuliniu elementu, vadinamu ACE2. Tai yra receptorius, dalyvaujantis kraujospūdžio reguliavimo procese. Tiesą sakant, viruso spygliukas prie šio receptoriaus jungiasi taip efektyviai, kad būtent dėl to mokslininkai padarė išvadą, jog tai yra ne genetinės inžinerijos, o natūralios atrankos produktas.
Išvadą, kad virusas atsirado natūraliai, patvirtino ir duomenys apie SARS-CoV-2 „stuburą“ – jo bendrą molekulinę struktūrą. Jeigu kokia nors laboratorija norėtų sukurti koronavirusą kaip patogeną, jo pagrindu būtų pasirinktas toks virusas, kuris jau ir taip gebėtų sukelti ligą žmonėms. Šiuo atveju mokslininkai nustatė, kad SARS-CoV-2 „stuburas“ reikšmingai skiriasi nuo kitų žinomų žmones užkrėsti gebančių koronavirusų ir yra labiau artimas tiems koronavirusams, kurie užkrečia šikšnosparnius ar skujuočius.
„Šie du viruso bruožai – RBD fragmento mutacija ir jo išskirtinis pagrindas – leidžia paneigti versiją, kad viruso kilmė yra laboratorijoje atliktos manipuliacijos“, – sakė K.Andersenas.
Jungtinėje Karalystėje „Wellcome Trust“ dirbanti epidemiologė Josie Golding, nesusijusi su tyrėjų grupe ir neprisidėjusi prie tyrimo, sakė, kad šios mokslininkų grupės gauti rezultatai yra „be galo svarbus įrodymais grįstas požiūris į gandus, kurie sklandė apie COVID-19 sukeliančio viruso SARS-CoV-2“ kilmę.
„Jie padarė išvadą, kad virusas yra natūralios evoliucijos produktas ir užbaigė bet kokias spekuliacijas apie tyčinę genetinę inžineriją“, – sakė epidemiologė.
Galimos viruso kilmės versijos
Tyrėjai ne tik nustatė, kaip virusas negalėjo atsirasti, bet ir apibrėžė galimas jo evoliucijos versijas. Jie išskyrė du labiausiai tikėtinus SARS-CoV-2 atsiradimo scenarijus.
Pagal pirmąjį virusas savo dabartinius patogeniškus gebėjimus įgijo natūralios atrankos būdu ne žmogaus organizme, o tuomet peršoko į žmogų. Istoriškai būtent tokiu būdu atsirado ir ankstesnieji žinomiausi koronavirusai – SARS ir MERS: pirmasis evoliucionavo civetose, antrasis – kupranugariuose, o tuomet peršoko į žmones. Šio tyrimo autoriai siūlo SARS-CoV-2 šaltiniu įvardinti šikšnosparnius, nes jie yra panašiausi. Tiesa, kol kas istoriškai nėra žinoma apie tiesioginį infekcijos perdavimo iš šikšnosparnio žmogui būdą, todėl manoma, kad buvo ir tarpinis viruso šeimininkas.
Pagal šį scenarijų abu išskirtiniai SARS-CoV-2 bruožai – ir RBD fragmentas, ir kirpimo vieta – dabartinę būseną pasiekė dar iki žmogaus užkrėtimo. Tai reiškia, kad iškart po to, kai buvo užkrėstas pirmasis žmogus, virusas galėjo greitai išplisti kitiems žmonėms, nes jau turėjo visus įrankius, reikalingus greitam plitimui ir dauginimuisi.
Pagal antrą scenarijų žmogus nuo gyvūno užsikrėtė patogeninių savybių prieš žmogaus organizmą dar neišvysčiusiu virusu. Pavyzdžiui, kai kurie skujuočių koronavirusai pasižymi tokiu RBD fragmentu, kuris yra labai artimas SARS-CoV-2 RBD fragmentui. Žmogui šis skujuočių virusas galėjo patekti arba tiesiogiai, arba per tarpinius šeimininkus, tokius, kaip civetos arba šeškai.
Ir jau po viruso patekimo į žmogaus organizmą jam galėjo išsivystyti kirpimo vietos genetinė seka – galbūt vykstant nematomai ir nežalingai cirkuliacijai tarp žmonių iki epidemijos pradžios. Mokslininkai nustatė, kad SARS-CoV-2 kirpimo vieta atrodo panašiai, kaip ir kai kurių paukščio gripo atmainų, kuris, kaip žinoma, taip pat lengvai perduodamas iš žmogaus žmogui. SARS-CoV-2 galėjo evoliucijos keliu įgyti tokią virulentišką žmonių ląstelių kirpimo vietą ir iškart po to pradėti sparčiai, agresyviai ir su sunkios ligos simptomais plisti tarp žmonių.
Tyrimo bendraautoris Andrew Rambaut iš Edinburgo universiteto įspėjo, kad šiuo metu bus labai sunku, o gal net ir apskritai neįmanoma nustatyti, kuris viruso atsiradimo scenarijus yra labiausiai tikėtinas. Jei virusas žmogui iš gyvūno peršoko jau „apsiginklavęs“ ir pasiruošęs sukelti sunkią ligą, negalima atmesti tikimybės, kad panašių protrūkių ateityje pasitaikys ir daugiau, nes negalima paneigti, kad virusas iki šiol cirkuliuoja gyvūnų populiacijoje ir gali bet kada vėl užkrėsti žmogų. Jeigu viruso patogeniškumas išsivystė jau žmogaus organizme, tuomet pandemijos pasikartojimų tikimybė yra mažesnė – reikėtų, kad „tyliai“ cirkuliuojantis nepatogeniškas virusas vėl evoliucijos keliu įgytų savo patogeniškumą.
