Mokslininkai, stebėję milžinišką įtrūkimą Larseno C ledyno šelfe, paskelbė, kad šis įtrūkimas galų gale baigė savo kelionę ledu.
Atskilusio ledkalnio, sveriančio daugiau nei trilijoną tonų, paviršiaus plotas yra 5800 kv. kilometrų, skelbia Svansio universiteto (JK) „Midas“ projektą vykdantys mokslininkai. Palyginimui, Lietuvos plotas yra 65,3 tūkst. kv. km.
Galutinį kelio etapą įtrūkimas įveikė kažkada tarp pirmadienio ir trečiadienio, jis dabar matomas ir NASA „Aqua MODIS“ palydovo stebėjimo duomenyse.
Ledkalnio, kuris veikiausiai bus pavadintas A68, atskilimas Larseno C ledyninio šelfo plotą jau dabar sumažins 12 procentų ir negrįžtamai, visiems laikams pakeis Antarktidos pusiasalio kraštovaizdį, teigia mokslininkai.
„Šio įvykio tikėjomės ištisus mėnesius ir mus nustebino tai, kaip ilgai truko kelių paskutinių ledo kilometrų trūkinėjimas. Toliau tęsime ir atitrūkimo pasekmių, ir paties milžiniško ledkalnio stebėjimą“, - sakė Svansio universiteto mokslininkas Adrianas Luckmanas, vadovaujantis „Midas“ projektui.
„Ledkalnis yra vienas didžiausių kada nors aprašytų, o jo ateitis yra sunkiai prognozuojama. Gali būti, kad jis išliks vientisas, bet labiau tikėtina, kad sutrūkinės į mažesnius gabalus. Dalis ledo toje pačioje vietoje gali likti dešimtmečius, o dalis ledkalnio gali nudreifuoti į šiaurę, į šiltesnius vandenis“, - pridūrė mokslininkas.
Nors ledkalnis sveria apie trilijoną tonų, jis plūduriavo dar iki atskilimo, tad jokio staigaus poveikio jūros lygiui jis neturės.
Nors mokslininkai šį atskilimą vertina kaip „natūralų įvykį“, dėl jo visas ledyninis šelfas atsidūrė labai trapioje padėtyje. Baiminamasi, kad Larseno C ledyno laukia toks pats likimas, kaip ir kaimyninio Larseno B – pastarasis visiškai suiro 2002 metais, o irimas prasidėjo nuo panašaus ledkalnio atskilimo.
„Nors įvykis yra natūralus ir negalime nustatyti jokio tiesioginio ryšio su žmogaus sukelta klimato kaita, dėl jo ledyninis šelfas atsidūrė labai trapioje padėtyje. Stebėjimų istorijoje ledyno pakraštys dar nebuvo taip toli. Labai atidžiai stebėsime požymius, kad ir likusi šelfo dalis gali tapti nebestabilia“, - teigė kitas „Midas“ projekto mokslininkas, glaciologas Martinas O'Leary.
A.Luckmanas pridūrė: „Ateinančiais mėnesiais ir metais ledyno šelfas gali arba pamažu ataugti, arba ir toliau skilinės, kol galų gale subyrės – mokslo bendruomenė neturi vieningos nuomonės. Pagal mūsų modelius stabilumas sumažės, tačiau tolimesni atitrūkimai turėtų įvykti tik po kelių metų ar net dešimtmečių“.
Jeigu ledyno šelfo plotas ir toliau mažės, gali nutikti taip, kad pagreitės virš sausumos esančių ledynų slinkimas į vandenyną, dėl ko ilgainiui pasikeis ir jūros lygis – nors šio pasikeitimo greitis bus labai nedidelis.
