Balzamuotas Vladimiro Uljanovo (Lenino) kūnas kursto aistras ir fantazijas nuo pat šio žmogaus mirties 1924 m. sausį. Gandai apie tai, kad Lenino kūno mauzoliejuje nėra, kad ten guli tik vaškinė lėlė, pradėjo sklisti praėjus vos keliems mėnesiams po mauzoliejaus atidarymo tų pačių metų vasarą. Iki pat 1930 m. šių gandų taip ir nebandyta paneigti. Netrukus Lenino kūno autentiškumu suabejojo ir užsienio spauda.
Pakvietė į mauzoliejų užsienio žurnalistus
Todėl 1930-ųjų viduryje partijos valdžia pakvietė apsilankyti Lenino mauzoliejuje užsienio žurnalistų grupę. JAV reporteris Louisas Fisheris rašė, kad balzamuotojas Borisas Zbarskis (jis su Vladimiru Vorobjovu ir atliko balzamavimo darbus), atidarė hermetišką stiklo sarkofagą. Suėmęs vadą pirštais už nosies, pasuko galvą į kairę ir į dešinę, taip parodydamas, kad tai – tikras, nesustingęs kūnas.
23 procentai tikro Lenino?
Po Sovietų Sąjungos žlugimo gandai apie „netikrą Leniną“ ir vėl atsinaujino. Reaguodamas į juos, pirmojo balzamuotojo sūnus Ilja Zbarskis rašė:
„Mauzoliejuje dirbau 18 metų. Ir tikrai žinau, kad Lenino kūnas puikiai išsilaikė. Ir ne tik galva bei rankos, kaip spėliojo dauguma skeptikų. O kalbos apie lėlę, kuri neva pakeitė Leniną, apskritai neturi nieko bendra su realybe.“
Kalbos apie lėlę, kuri neva pakeitė Leniną, apskritai neturi nieko bendra su realybe.
Tačiau ir tokie mokslininkų pareiškimai nepakeitė visuomenės nuomonės, kad tiesa gali būti kiek kitokia. 1990-ųjų pabaigoje Rusijos laikraščiuose pasirodė versija, kad Leninas turi kelis antrininkus. Jų kūnai neva nuolat kaitaliojami.
Speciali V.Lenino balzamavimo laboratorija
Profesorius Jurijus Romakovas, balzamavimo laboratorijos ekspertas, laikraščiui „Echo Moskvy“ tuomet paaiškino, kad Lenino mumija yra puikiai išsilaikiusi, todėl nėra reikalo ją kuo nors keisti.
Tačiau benzino į ugnį 2008 m. įpylė Valstybės Dūmos deputatas Vladimiras Medinskis. Jis pareiškė, kad to, kas guli mauzoliejuje, vadinti Leninu negalima, nes ten – tik 10 proc. realaus kūno.
Suskaičiavo: mauzoliejuje liko tik 23 proc. tikrojo Lenino.
Dienraštis „Vlastj“ nusprendė patikrinti šį faktą. Eilinio Lenino sarkofago atidengimo metu, jam buvo pašalinti dar likę vidaus organai, pakeisti balzamuojantys skysčiai. Suskaičiavęs originalaus Lenino kūno likutį, dienraštis paskelbė, kad tokia balzamavimo kaina.
Išsaugojo net sąnarių lankstumą?
Jeigu iš arčiau susipažintumėte su Lenino kūno, eksponuojamo Maskvoje, sandara, paaiškėtų, kad pareiškimai apie jo neoriginalumą vis dėlto turi pagrindo. Lenino laboratorijos mokslininkams, kurie jau 92 metus prižiūri ir periodiškai iš naujo konservuoja Vladimiro Uljanovo kūną, visuomet svarbiausia būdavo išlaikyti jo dinaminę formą – fizinę išvaizdą, svorį, odos spalvą, atskirų kūno dalių ir sąnarių lankstumą. Net ir šiandien, laboratorijos mokslininkų teigimu, Lenino kaklą bei liemenį galima sukioti į šalis. Kitaip tariant, Lenino kūnas neišdžiūvo kaip mumija, tai yra tiesiog balzamuotas kūnas.
Lenino kūnas neišdžiūvo kaip mumija, tai yra tiesiog balzamuotas kūnas.
Slaptos mokslinės procedūros
Kaip pasakojo šios laboratorijos specialistai, kūno konservavimas – sudėtingas procesas. Siekiant išlaikyti aukščiau minėtas savybes ir neleisti Lenino kūnui virsti mumija, mokslininkai turi periodiškai atlikti „biologinių medžiagų keitimo dirbtinėmis“ procedūras. Todėl iš tiesų galima sutikti, kad Leninas „jau nebe tas“ – liko tik jo išvaizda, kurią pavyksta išlaikyti naudojant pakaitalus.
Sovietmečiu Lenino kūną nuolat tyrė specialios partinės komisijos. Pasitelkusios mokslininkus, periodiškai tikrindavo Lenino kūno skysčių balansą, jų cheminę sudėtį, raukšles ir netgi dėmes ant jo kūno. Jei pasitaikydavo nukrypimų nuo normos, kūno audiniai būdavo apdorojami specialiomis technologijomis, džiūstančios odos raukšlės išlyginamos, skysčiai keičiami naujais. Jei komisijos netenkindavo kūno lankstumas, kaulų masė būdavo dirbtiniu būdu papildoma kalcio atsargomis.
Todėl, bent jau šių komisijų išvados teigė, kad Lenino palaikų būklė nuolat gerėja! Tuo tarpu mauzoliejaus lankytojai nuolat matė tuo pačiu tamsiu kostiumu vilkintį Leniną, po stiklo sarkofagu. Aiškiai matosi tik jo galva ir rankos. Ir niekas, be nedidelio partinių veikėjų bei mokslininkų rato, nėra matęs viso Lenino kūno. Todėl ir radosi tiek daug sąmokslo teorijų apie „lėlę“ ir apie Lenino antrininkus.
Komisijų išvados teigė, kad Lenino palaikų būklė nuolat gerėja!
Sprendimas balzamuoti Lenino palaikus
Leninui mirus 1924 m. sausį, iš pradžių partinė vadovybė galvojo tik apie laikiną balzamavimą – maždaug 20 dienų, kol su „proletariato vadu“ spės atsisveikinti minios žmonių. Tuo pasirūpino profesorius Aleksejus Abrikosovas.
Profesorius prisipažino, kad, darydamas skrodimą, pažeidė daugumą Lenino arterijų ir gyvybinių organų, nes negalvojo, kad jų dar prireiks. Vėliau, kilus ilgalaikio balzamavimo idėjai, profesorius gailėjosi „supjaustęs Leniną“.
Pasirodo, net ir mirus žmogui, jo kraujotakos sistema gali būti panaudota balzamavimo skysčiui po kūną išnešioti.
Net ir mirus žmogui, jo kraujotakos sistema gali būti panaudota balzamavimo skysčiui po kūną išnešioti.
Tačiau laikinas balzamavimas buvo sėkmingas. Tam buvo palankios ir oro sąlygos: iki sausio 27-osios, laidotuvių dienos, laikėsi 28 laipsnių speigas.
Medinis mauzoliejus
Nors buvo planuojama Leniną palaidoti skubiai pastatytame mediniame mauzoliejuje, palankios aplinkybės leido išlaikyti jo palaikus nesuirusius gana ilgai. Todėl partinė komisija nusprendė kūną palikti gulėti atvirame sarkofage.
Pirmieji kūno irimo požymiai pasirodė tik po dviejų mėnesių – kovą. Todėl Komunistų partijos galvos turėjo pakankamai laiko apmąstyti Lenino palaikų likimą.
Mokslinė utopija: išsaugoti kūną ateičiai
Įvairios komisijos, taip ir neapsisprendžiant, ką daryti su Lenino palaikais, posėdžiavo kone kasdien. Vis daugiau šalininkų ėmė sulaukti idėja išsaugoti Leniną „ateinančioms kartoms“. Tuometinei Rusijai tai buvo labai svarbu propagandos prasme.
Medikai labai skeptiškai vertino galimybę užkonservuoti Leniną.
Lemiamu tapo laidojimo komisijos posėdis 1924 m. kovo 5 d. Po ilgų ginčų ir diskusijų su mokslininkais, partijos veikėjai paprašė jų išeiti. Nes medikai labai skeptiškai vertino galimybę užkonservuoti Leniną. Galiausiai, likę vieni, partijos šulai nusprendė: nelaidokime, bandykime balzamuoti be jokios garantijos, kad kūną pavyks išsaugoti ilgam.
Jau 1924 m. kovo pabaigoje nuspręsta išbandyti eksperimentinį metodą, pasiūlytą profesoriaus Vladimiro Vorobjovo ir biologo-biochemiko Boriso Zbarskio. Procedūra buvo nauja, neišbandyta, todėl sėkmės tikėtis galėjo tik didžiausi optimistai. Keturis mėnesius jie praleido specialioje laboratorijoje, įkurtoje čia pat, mediniame mauzoliejuje. Kai kuriuos sprendimus, kaip vėliau prisipažino, sugalvojo čia pat, vietoje.
Darbus baigė tų pačių metų liepą. Tačiau jokių garantijų nesuteikė. Prof. V.Vorobjovas tepasakė, kad „kūnas išsilaikys ilgai“.
Nuo to laiko Lenino palaikai stropiai saugomi, o visos mokslinės manipuliacijos, atliekamos laboratorijoje, laikomos paslaptyje. Ir nors Rusijos žiniasklaidoje šmėstelėjo naujiena, kad Kremlius nori mažinti finansavimą Lenino palaikų išlaikymui, o gal net juos palaidoti, kol kas galutinis sprendimas nepriimtas – mauzoliejus atviras lankytojams.
