Abiejų elektros jėgainių eksploatacija prasidėjo beveik tuo pat metu: Fukšima-1 darbą pradėjo 1971 m., o Černobylio AE – po šešerių metų.
Japonijos atominė elektrinė iki avarijos gamino energiją 40 metų. Tragedijos dieną Fukušimoje veikė 6 reaktoriai, o Černobylyje – 4.
Skirtingos priežastys?
Iš pirmo žvilgsnio, avarijos abiejose elektrinėse įvyko dėl skirtingų priežasčių. 1986 m. balandžio 26 d. avariją Černobylio AE sukėlė bandymas, atliktas darbuotojų ir, žinoma, netinkama tokiam režimui reaktoriaus konstrukcija.
Fukušimos katastrofa 2011 m. kovo 11 d. įvyko dėl gamtos kataklizmų – žemės drebėjimo ir cunamio smūgio. Tačiau ir šiuo atveju galima teigti, kad reaktorių statytojai nebuvo pasiruošę tokiems išbandymams.
Kaip įvyko technologinės katastrofos?
Klausimas, ar Fukušimos AE gali atlaikyti cunamį, Japonijoje buvo keliamas ne kartą, tačiau rimtai jo niekas nesiėmė spręsti. Žemės drebėjimui nutraukus elektros tiekimą ir sugadinus dyzelinius generatorius, sugedo reaktoriaus aušinimo (taip pat ir avarinė) sistemos. Todėl reaktoriai ėmė lydytis.
Klausimas, ar Fukušimos AE gali atlaikyti cunamį, Japonijoje buvo keliamas ne kartą.
Tuo tarpu Černobylio AE operatoriai patys „sukėlė žemės drebėjimą“, bandymų metu pažeisdami saugumo režimą. TATENA (Tarptautinė atominės energetikos agentūra) turėjo priekaištų ir sovietų valdžiai (dėl kontrolės trūkumo) ir paties reaktoriaus konstruktoriams (jis turėjo rimtų trūkumų – valdyti reakcijos intensyvumą buvo sudėtinga).
Radiacija
Pagal TATENA branduolinės saugos skalę abi technologinės avarijos įvertintos maksimaliu balu – 7. Skiriant šį balą atsižvelgiama į apšvitinimo intensyvumą, radioaktyviųjų dalelių sklaidą ir t.t.
Vis dėlto, pagal pasekmes ir poveikį aplinkai „blogesne“ katastrofa laikoma Černobylio avarija. Nes jos pasekmes pajuto ne tik Ukraina, bet ir visa Europa ir net JAV rytinė pakrantė.
Pagal pasekmes ir poveikį aplinkai „blogesne“ katastrofa laikoma Černobylio avarija.
O po avarijos Fukušimoje iš esmės tik Japonija turėjo imtis esminių saugumo priemonių. Tiesa, radioaktyvi tarša per gruntinius vandenis skverbiasi į vandenyną. Tačiau Japonija diegia technologines naujoves, stabdydama šį procesą.
Valdžios reakcija
1986 m. balandžio 28 d. smarkiai padidėjusią spinduliuotę užfiksavo viena Švedijos AE. Darbuotojai greitai suprato, kad radiacijos šaltinis – išorinis, tai ne švediškas reaktorius. Iškart kilo įtarimų, kad radioaktyvus debesis galėjo atkeliauti iš Sovietų Sąjungos. Tą dieną pagrindinėje TV naujienų laidoje „Vremia“ pasirodė 20 sek. trukmės pranešimas, kuriame konstatuota, kad įvyko avarija. Ir viskas, jokių saugumo instrukcijų. Tiesa, pranešėja paaiškino, kad valdžia imasi visų priemonių, kad sukurta tyrimo komisija ir pan.
O Pripetėje, atomininkų mieste, įprastas gyvenimas tęsėsi visą parą po avarijos iki balandžio 27 d. Tik po to evakuoti gyventojai 10 km spinduliu. Kitą parą – ir 20–30 km spinduliu.
Taigi pirmosiomis dienomis po avarijos informacijos trūko ne tik SSRS gyventojams – jos negavo ir čia pat gyvenę AE darbuotojų šeimos.
O gegužės 1-ąją, vos už 130 km nuo nelaimės epicentro, Kijeve, vyko tradicinis darbo žmonių paradas. Tuo metu atominės elektrinės 4-asis reaktorius vis dar liepsnojo. Ukrainos žmonės apie įvykius jų šalyje žinių gaudavo iš užsienio žiniasklaidos.
Japonijos žiniasklaida po Fukušimos tragedijos dirbo geriau, bet tikrai ne idealiai. Labai trūko aiškumo, kas iš tikrųjų vyksta beveik nebeaušinamame reaktoriuje. Tiesa, gyventojų evakuacija buvo atlikta tikrai greitai ir sėkmingai. Tačiau tam, kad pagaliau pripažintų, kad reaktorius išsilydė ir padėtis beviltiška, AE administracijai prireikė 2,5 mėn.
Kas vyksta dabar?
Aplink abi atomines elektrines suformuotos uždaros zonos: 30 km aplink Černobylio AE ir 20 km aplink Fukušimos AE.
Evakuacija ir grįžę nelegalai
Abiejose šalyse iš nukentėjusių rajonų evakuotas panašus gyventojų skaičius: 300 tūkst. Japonijoje ir 350 tūkst. Ukrainoje, Baltarusijoje bei Rusijoje.
Praėjus penkeriems metams po Fukušimos tragedijos dauguma evakuotų žmonių gyvena laikinuose būstuose. Jie turi teisę aplankyti savo apleistus namus uždaroje zonoje, tačiau gali ten užtrukti ne ilgiau nei 5 val.
O per 30 metų nuo Černobylio katastrofos į draudžiamą zoną savavališkai grįžo apie 1200 gyventojų. Dauguma šių nelegalų – vyresnio amžiaus.
