Tačiau jungtinė mokslininkų komanda iš McMasterio (Kanada), Helsinkio, Vilniaus bei Sidnėjaus universitetų šiemet pristatė genetinių tyrimų rezultatus, kurie privers iš naujo įvertinti žmonijos sukauptas žinias apie raupų viruso kilmę ir amžių.
Anot tyrėjų, milijonus mirčių visame pasaulyje sukėlusi liga, kuri lotyniškai vadinama variola, nėra tokia sena kaip buvo manyta. Atlikti tyrimai parodė, kad ją sukeliantis patogenas netgi galėtų būti vadinamas „šiuolaikiniu“, lyginant su kitais virusais. Prestižiniu laikomame žurnale „Current Biology“ publikuotas straipsnis privertė tarptautinę mokslininkų bendruomenę iš naujo apsvarstyti, kaip raupai paveikė žmonijos istorijos raidą ir kada šis virusas atsirado, o vėliau prisitaikė prie pirmųjų skiepų.
Mokslininkai iki galo nežino, iš kur atsirado raupai ir kaip tam tikros jų atmainos prisitaikė prie žmogaus organizmo.
„Mokslininkai iki galo nežino, iš kur atsirado raupai ir kaip tam tikros jų atmainos prisitaikė prie žmogaus organizmo. Mūsų atlikti tyrimai suteikė daugiau duomenų, kurių dėka galime nustatyti patogeno prisitaikymo galimybės ir atsiradimo amžių“, – sakė dr. Hendrikas Poinaras, McMasterio universiteto senovinės DNR tyrimų centro vadovas.
Vilniuje aptikti raupų viruso pėdsakai
Nuo 2011 metų iki dabar Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologų komanda vykdo mumifikuotų palaikų, kurie buvo rasti sostinės Šventosios Dvasios bažnyčios kriptose, tyrimus.
Šioje vietoje anuomet buvo laidojami dominikonų vienuolyno dvasininkai, bažnyčios mecenatai ir pasiturintys miestelėnai. Per daugiau nei keturis šimtus metų palaidotųjų palaikai, dėl natūralių kriptos sąlygų, mumifikavosi. Jų minkštuosiuose ir kauliniuose audiniuose ligos, parazitai ir gyvenimo būdas paliko įvairias žymes, kurias lietuvių mokslininkai tyrė netgi kompiuterinės tomografijos aparatais.
Per daugiau nei keturis šimtus metų palaidotųjų palaikai mumifikavosi.
Iš palaikų taip pat buvo renkami mėginiai parazitologiniams, minkštųjų audinių (odos, vidaus organų, raumenų) bei genetiniams tyrimams.
Pastarieji Lietuvoje dirbančio mumijų eksperto iš Italijos dr. Dario Piombino-Mascali buvo išsiųsti genetikams į JAV, kur ir buvo pradėti tyrimai, atskleidę svarbios informacijos apie vieną nuožmiausių ligų žmonijos istorijoje.
„Aš džiaugiuosi žinodamas, kad palaikai iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios kriptų, kažkada pasmerkti būti tiesiog užkasti į žemę, dabar padeda tiek daug sužinoti apie tuometinių vilniečių sveikatą ir gyvenimo būdą. Šie tyrimai teikia be galo daug informacijos, ir mes turėtume būti dėkingi tiems žmonėms, kurių vardų nežinome, tačiau galime pasakoti jų istorijas net ir prabėgus šimtmečiams“, – pasakojo dr. D.Piombino-Mascali.
Vaiko mumijos tyrimas
Jungtinių Valstijų mokslininkai, gavę leidimą iš Pasaulinės sveikatos organizacijos Ženevoje, pradėjo vienos iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios kriptoje palaidoto vaiko mumijos mėginių tyrimus, kurių metu išskyrė raupų viruso DNR. Anot istorinių šaltinių, vaikas mirė tarp 1643 ir 1665 metų – kaip tik tuo laikotarpiu, kai Europoje buvo aprašyti keli žymūs raupų protrūkiai.
Gautą viruso genetinę informaciją amerikiečiai palygino su vėlesniais raupų mėginiais, surinktais nuo 1940 iki 1977 metų, kurie saugomi virusų duomenų bazėse. Analizė parodė, kad XVII amžiumi datuojami viruso mėginiai iš Vilniaus ir XX amžiaus mėginiai turi bendrus protėvius, kurie negalėjo atsirasti anksčiau nei 1580-tais metais. Tai reiškia, kad istorinių šaltinių aprašytos raupų epidemijos iki šios datos buvo sukeltos kitokios raupų atmainos, nei ta, nuo kurios skiepijama.
Dar nežinome, iš kokio gyvūno ir kokiomis aplinkybėmis pirmosios raupų atmainos persimetė į žmones.
„Šie tyrimai persuka raupų evoliucinį laikrodį, galime sakyti, į istorinius laikus. Tai jau nebe priešistorinis virusas. Nors mes dar nežinome, iš kokio gyvūno ir kokiomis aplinkybėmis pirmosios raupų atmainos persimetė į žmones“, – komentavo evoliucinės biologijos profesorius iš Sidnėjaus universiteto Eddie Holmesas.
Įdomu ir tai, kad šis atradimas gali pakoreguoti supratimą apie raupų epidemijas Centrinėje Amerikoje, kurias sukėlė ispanų kolonizatorių pirmieji kontaktai su vietos indėnais. Po to, kai 1520 metais dabartinės Meksikos teritorijoje išsilaipino ispanų konkistadoro Panfilo de Narvaezo įgula, raupai pasiglemžė milijonus vietinių gyvybių ir beveik sunaikino actekų kariuomenę.
„Ar iš tiesų Centrinėje ir Pietų Amerikoje gyvybes nusinešė kita raupų atmaina, nei buvo manyta, kol kas negalime patvirtinti. Dabartiniai duomenys rodo, kad tokie raupai apie kuriuos žinome ir nuo kurių buvo skiepijama, turėjo atsirasti 1580 m. O epidemijos indėnų bendruomenėse prasidėjo nuo 1520 metų. Kad būtume visiškai tikri, turime atlikti analogiškus tyrimus su epidemijų aukų palaikais, kurie palaidoti masinėse kapavietėse Pietų ir Centrinėje Amerikoje“, – sakė Ana Duggan iš Senovinės DNR tyrimų centro McMasterio universitete.
Apie raupus
Raupai – ūmi liga, kuria užsikrečiama nuo sergančiojo jam čiaudint, kostint per virusu užterštą aplinką ar daiktus. Žmonijos istorijoje raupai sukėlė ne vieną epidemiją ir kartais buvo vadinami raudonuoju maru. Paskutinė raupų epidemija Lietuvoje buvo registruota po Pirmojo pasaulinio karo. Sergamumas šia liga darėsi vis mažesnis po 1796 metų, kai Edwardas Jenneris atrado skiepus. 1977 metais Pasaulio sveikatos organizacija raupus paskelbė išnaikintais.
1977 metais Pasaulio sveikatos organizacija raupus paskelbė išnaikintais.
Šių metų atradimas mokslininkams leidžia manyti, kad raupų atvejai iki 1580 metų buvo sukelti kito raupų patogeno, nei to, apie kurį buvo žinoma iki šiol.
Vilniuje surinktą medžiagą tyrę JAV mokslininkai savo ataskaitoje mini, kad mėginiuose nebuvo aptikta gyvybingo raupų sukėlėjo pėdsakų. Tai reiškia, kad naujas ligos protrūkis yra neįmanomas.
