Vienijantis pasakojimas
Naujasis žaidimas, nors ir yra šeštasis serijoje, be abejo gali būti žaidžiamas ir kaip pirmas. Nežinantiems ar pamiršusiems priminsime, kad „Far Cry“ serijoje žaidimų numeravimas yra labiau vertybinis, nei nusakantis siužeto tęstinumą. Visi šios serijos žaidimai kaip taisyklė pasižymi didžiuliais atviro pasaulio žemėlapiais, plačiu ginklų ar jų dalių pasirinkimu, transporto gausa, bei RPG elementų turinčia veikėjo progresija.
Žaidimus taip pat vienija jų pasakojimas, kurio centre paprastai yra koks nors tironas, o žaidėjui tenka revoliucionieriaus prieš savo valią rolė. Per serijos istoriją, mes kovėmės su Afrikos karo vadais, sprukome nuo sociopatų sadistų valdančių atokius žemės kampelius, bei bandėme atmesti radikalų, pasaulio pabaigą pranašaujantį kultą. Šeštoje žaidimo dalyje nuo visų šių vertybių nėra nukrypstama. Žaidime turėsime didžiulį atvirą pasaulį, kuris skaudžiai ir ryškiai primena Kubą, o vadinasi džiunglėmis apaugusiame salyne mėgausimės unikaliu, Karibams būdingu architektūriniu stiliumi.
Išgalvotoji Jaros valstybė žaidimo metu patirs ne pirmą perversmą. Sala turtinga tiek revoliucionieriais, tiek jų paliktu kultūriniu paveldu. Būtent šis siužetinis elementas suponuoja, kad šį sykį „Far Cry“ gali mėginti pavergti žaidėją būtent pasakojimu ir iš jo išplaukiančiais moraliniais ar etiniais pasirinkimais. Tai tik spėjimas, bet tos kelios valandos su žaidimu išties siunčia daug signalų. Pavyzdžiui, viena pirmųjų misijų kurią gavome žaisti, buvo įkalbėti 67‘ųjų sukilimo veteranus jungtis prie naujųjų Jaros revoliucionierių. Tai marga profesionalių sabotuotojų ir partizanų šutvė, kuri pati nė neslepia, jie gimę, tam kad organizuotų perversmus visur, kur jų reikia.
Jara kraujuoja, tad perversmas yra būtinas. Autoritarinis valstybės vadovas Anton Castillo, kurio vaidmenį žaidime kuria nuostabusis Giancarlo Esposito („Bręstantis Blogis“) šalyje įvedė loterijos režimą. Ją apibūdinčiau paprastai, kas kartą kai ridenasi Jaralotto kamuoliukai, kiekvienas šalies gyventojas turi šansą išlošti kelialapį vergovėn. Natūralu, žmonėms tai nelabai patinka, tad džiunglėse pilna bruzdesio.
Įdomus siužetas
Siužetas, nors jo perprasti per vos šešias valandas nelabai ir išėjo, bent mums paliko įspūdi, kaip pirmoji priežastis dėl kurios verta laukti šio žaidimo. Antroji priežastis būtų arkliai.
Tiesą sakant būtent šie romūs padarai testo metu paliko mums bene didžiausią įspūdį. Žaidime jų daug, jais galima joti, o jojant galima ir šaudyti. Laukiu nesulaukiu kol išeis pilnas žaidimas, kad galėčiau surengti Rambo ir jo mudžahedinus menantį išpuolį. Regis viskas ko tam reikia žaidime jau yra, turiu galvoje galimybę suburti kompiuterio valdomų veikėjų būrį kovai, ar šarvuotą techniką bei kovinius sraigtasparnius, kuriuos raiti ir medžiosime. Be abejo, pabandėme ir skristi, ir vairuoti, bet vis tiek labiausiai patiko arkliai, tai beje, susiję ir su trečiąja priežastimi kodėl laukiame šio žaidimo.
Tai būtų lygių dizainas, tobulai suliejantis Karibų salų džiunglių tankmes, pokolonijinės epochos architektūrą, bei šaltojo karo „vaibus“. Čia svarbus ir revoliucionierių paveldas atsiskleidžiantis partizanų takų pavidalu. Matote, džiunglės išraizgytos slaptais takais, kuriais kovotojai keliavo dar 67-aisiais, o šiandien mes turime tų kelių žemėlapius. Nors šie keliai nėra balansuoti automobiliams, bet yra puikūs norint keliauti pėsčiomis ar joti.
Tai svarbu, nes visi normalūs keliai yra valdomi valdžios o ši nelinkus terliotis, važiuoji pro blokpostą nesustodamas — atsisveikink su padangomis. Tas pats, žaidimo pradžioje, pasakytina ir apie oro transportą, kiekvienas dangaus lopinėlis yra apšaudomas zenitinės artilerijos, tad arklys, nori nenori bus geriausias draugas, žinantis saugius kelius keliauti, ar rengti pasalas.
Revoliucijos uberis
Arklys be abejo bus ne vienintelis augintinis kurį galėsite turėti žaidime. Gan anksti įsitaisysite ir aligatorių mintantį specnazu, o netrukus savo žvėryną galėsite papildyti įvairiausiais makabriškais gyviais, kurių nei vienas man nepatiko, bet esu tikras jie turės savo fanų auditoriją, tad pavadinsiu juos ketvirtąja priežastimi laukti žaidimo.
Penktoji priežastis laukti „Far Cry 6“ yra vardu Huanas. Huanas Kortezas, senas perversmininkas, kurį sukilėliai į savo šalį gali išsikviesti kaip taksi. Toks revoliucijų Uberis, kuris vos atvykęs, savo naujų sąjungininkų klausia to paties – kur čia galėčiau gauti radioaktyvaus plutonio?
Laimei, Jaroje gausu nešvaraus Rusiško atomo, jis ten bando skilti dar nuo šaltojo karo laikų. Šią ypač pavojingą medžiagą vogsime ir kaupsime, kad pasigaminti įvairiausių fantastinių ginklų, ar tobulinti savo „Supremos“ kuprinę. Tiesą sakant, testo metu nespėjome su ja atsižaisti, bet spėjome suprasti – žaidėjas galės ją modifikuoti pagal poreikius. Kažkam tai bus „džetpakas“, o kažkam „katiuša“, bet kuriuo atveju tai smagus priedas, ačiū Huanui.
Draugystė laimi
Na ir šeštoji proga laukti šio žaidimo, be abejo yra draugystė. Turiu galvoje jei turite draugų nudžiugsite sužinoję, kad didžioji dalis žaidimo galės būti įveikta kooperaciniame režime. Vėlgi, galime turėti dvejonių ar žaidimo mechanikos atlaikys dviejų žaidėjų antpuolį ir nevirs pačios savęs parodija, bet net jei taip ir nutiktų, smagumo faktorius niekur nedings. Joti, skristi, šaudyti ir sprogdinti čia tikrai yra ką, Jaros sala perpildyta zenitinėmis pozicijomis, gerai saugomomis tvirtovėmis, bei labai gerai ginkluotais el-presidente patruliais.
Kalbant apie dvejones, žaidimo testas taip pat jų pasėjo. Paminėsim keletą. Visų pirma, tai tos nelemtos „Ubisoft“ tradicijos viską kas jiems patinka viename žaidime, būtinai sudėti ir į kitą.
Nors žaidėme trumpai, „Far Cry 6“ spėjo pasirodyti kaip šiek tiek perkrautas žaidimas. Jame visko tikrai labai daug. Čia atkeliauja visos geriausios „Far Cry“ 3, 4, 5 mechanikos, papildytos prieskoniais matytais „Ghost Recon“ ar „Assassin‘s Creed“ serijose. Greta to, turime ribotą greitai pasirenkamų ginklų sąsają, kuri kovoje leidžia turėt vos porą ginklų. Tai nelabai dera su naujo tipo priešo kariais, kurių kiekvienas dabar gali turėti papildomų savybių, ar būti atsparus, ar pažeidžiamas kažkokiam vienam ginklo tipui.
Kulka nenumušanti kokoso?
Šiek tiek suerzino ir jau pagirtas žaidimo pasaulis. Nors jis atrodo išties pribloškiančiai, testo metu pastebėjom, kad gan daug aplinkos elementų yra visiškai statiniai. Ta prasme rimtai, kad granata negali išrauti palmės — viskas aišku, bet kad kulka nenumuši net kokoso tai jau nesąmonė. Auksinė taisyklė, jei į žaidimą dedi dalykus į kuriuos norisi šaudyti, padaryk, kad jie būtų nušaunami. Tiesa mes žaidėm gan ankstyvą žaidimo versiją, tad vilties kad kokosai ir bananai bus prašaunami dar yra.
Apibendrindami turbūt pasakysime tiek, kad „Far Cry 6“, ypač jei žaidėte senesnes jo dalis, turi nedaug šansų sužavėti žaismu. Nepaisant visų naujovių, dauguma jų atrodys matytos, kai kurios net blaškys. Mūsų požiūrių šeštoji žaidimo dalis turi daugiausiai šansų priminti trečios ir penktosios dalies mišinį. Mes tikimės ir laukiam įtraukiančio, gal tamsoko pasakojimo, moralinių pasirinkimų ir netikėtos atomazgos. Tačiau šį įspūdį greičiausiai šiek tiek prigesins vienas didesnių penktosios dalies trūkumų, kai pasaulis ir pasakojimas egzistuoja keistam disonanse. Turim galvoje tai, kad pasakojimas bus rimtas, o žaismas kiek komiškas.
Žaidimas pasirodys spalio 7 dieną ir bus išleistas Xbox One, PS4, Xbox Series X, PS5 ir Stadia konsolėms, bei asmeniniam kompiuteriui.
