Prie verslo pakilimų ir nuosmukių pripratęs, gyvenimo užgrūdintas pašnekovas sako, kad gerų žodžių, įvertinimo šeimos, krepšinio ir valstybės lygmeniu šiuo metu jo gyvenime pakanka ir jis tuo patenkintas.

Tiesa, buvo ir kitoks laikas, kai verslo partneriai jį mokė ir lyg daugiabriaunį deimantą gludino, šlifavo, bet disciplina, atkaklumas ir kryptingumas davė lauktų rezultatų.

Šiandien visame pasaulyje žinomai R.Milašiaus manekenų gamybos įmonei jau vadovauja jo sūnus, o tėvui dar priklauso ir poilsio kompleksas bei viešbutis „IDW Esperanza Resort“.

Paklaustas, ar nepritrūksta laisvų rankų, kai tiek veiklos, verslininkas tikina kasdien palaikantis ryšį ir su gamyklos darbuotojais, ir su krepšinio klubais. (...)

„Padėtį kontroliuoti vis tiek reikia, kaip ir būti rinkoje. Todėl mano darbų ritmas per daug nesikeičia net ir per atostogas“, – detalizuoja turtingiausių lietuvių sąraše esantis pašnekovas.

– Remigijau, pradėkime iš pradžių pradžios, iš kur jūs kilęs?

– Esu žemaitis, gimęs ir augęs Kryžkalnyje, o iš jo jau gali važiuoti į Karaliaučių, Rygą, Vilnių ar Klaipėdą. Sulaukęs aštuoniolikos pasirinkau studijas Vilniaus universitete. Vilniuje ir pasilikau. Bet gyvenu per dvi vietas: esu įsigijęs būstą ir pajūryje, todėl dažnai mane sutiksite ir Palangoje, ir Klaipėdoje.

– Daug laiko praleidžiate ir kelyje?

– Kadangi mano verslas tarptautinis, skrydžių į Paryžių, Milaną, Londoną ar JAV neišvengti, bet daug keliauju ir Lietuvoje. Dažnai vykstu į krepšinio rungtynes: mūsų klubai išsidėstę nuo Žemaitijos iki didžiųjų miestų.

– Kas formavo jus kaip verslo pasaulio asmenybę?

– Verslo partneriai. Susipažinęs su tais žmonėmis mačiau jų verslo viziją, visai kitą pokalbių manierą, bendravimą. Pasidalinsiu įdomesniu faktu. Kartą nuvykau į Vokietiją sutarto vizito su „s‘Oliver“ savininku Berndu Freieriu.

Sutartą valandą pasirodžiau jo darbo kabinete. Turėjome aptarti ateities planus, o jis mane išvydęs klausia: ką čia dėvi? Bene konkurentų drabužius?

Tą akimirką jo darbuotojas buvo paragintas atnešti man tokius pat džinsus ir švarkelį, kaip kad dėvi jis. Persirengti galėjau tualete. Taip pradėjome dirbti.

Po kurio laiko B.Freieris buvo ir į mūsų gamyklą privačiu lėktuvu atskridęs. Sakė, kad tąkart pajuokavo, o gal tokiu būdu leido suprasti, kad ir man reikia laikytis tam tikrų etiketo taisyklių.

Dirbant su žinomais prekiniais ženklais ir paties apranga turi būti atitinkamo lygio.

– Ar keičiasi manekenų formos? Kokių manekenų – vyriškų ar moteriškų – šiandien „IDW” gamybos įmonė pagamina daugiau?

– Anksčiau jie buvo plonesni, o dabar tendencija į pilnesnį, natūralesnį žmogų.

Manekenių vis tik pagaminame daugiau. Pirkėjų daugiau moterų skyriuje. Tiesa, kai kur tie vyrų ir moterų procentai labai panašiai pasiskirsto. Na, ir vaikų manekenų daug gaminame.

– Šis verslas atrodo labai specifinis, ar sunkiai sekėsi užsitikrinti vietą tarptautinėje rinkoje?

– Ši sritis išties labai siaura, pasaulyje gamintojų labai nedaug. Be Kinijos, žiūrint Europos žemyne, mes esame didžiausia gamykla Europoje. Dauguma įmonių savo gamybą dėl pigesnės darbo jėgos perkėlė į Kiniją, Europoje liko tik kūryba.

Šios rinkos gamybą smarkiai pakoregavo ir pandemija. Beveik trejus metus buvome eliminuoti iš verslo. Parduotuvės stovėjo uždarytos...

Tik nuo šių metų grįžome įprastai dirbti, o iki tol gyvenome iš sukauptų apyvartinių lėšų. Per tą laiką pasinaudojome ir valstybės pagalba, už tai galime tik padėkoti.

– Ar galima jūsų gamintų manekenų išvysti Lietuvos parduotuvių vitrinose?

– Lietuvoje pagrindinis mūsų pirkėjas „Apranga”, turime ir daugiau smulkių pardavimų. Mūsų produkcijos rasite visame pasaulyje, dirbame su daugeliu žinomų prekės ženklų, vienas jų „Chanel”.

– Esate laimingas, nes turite verslo įpėdinį, sekantį jūsų pėdomis: įmonės vairą dalijatės su sūnumi?

– Dabar verslo klausimais su sūnumi tariamės: man likę strateginiai ir globalesni klausimai, jam – visa sistema projektų, naujų idėjų, vystymo. Šiandien mūsų versle dirba jauni žmonės, reikia suprasti, kada ir kur būti, na, ir leisti eiti gyvenimui į priekį.

– Ar smarkiai keitėtės dirbdamas versle?

– Anksčiau buvau griežtas, piktas. Na, gal ir kitokie laikai buvo. Tekdavo siekti rezultato per negaliu, o dabar tapau demokratiškesnis ir liberalesnis.

– Jei teisingai suprantu, poilsio kompleksas bei viešbutis „IDW Esperanza Resort“ gimė, nes reikėjo atvykusius verslo partnerius palydėti pietų ir vakarienių?

– Prisimenu, kai pirmą kartą į Lietuvą atskrido mados namų „Louis Vuitton“ atstovės. Lėktuvui nusileidus jos verkė iš laimės, nes iki tol įsivaizdavo, kad lietuvių pilotai nemoka lėktuvų valdyti.

Vežiausi jas lietuviškos tradicinės vakarienės, bet ryte atvykęs pasiimti išgirdau, kad už pilvų susiėmusios... Paryžietėms po lietuviškų vėdarų rytas išaušo nelengvas.

Paskui sekė „Chanel“, „Peek & Cloppenburg“ ir kitų žinomų prekės ženklų atstovų vizitai. Pamaitinti delegacijas žmonių vesdavome tai į prancūzišką, tai į itališką restoraną.

Tai stebint su partneriu iš Kanados ir gimė mintis apie šio komplekso viziją. Poilsio kompleksui mums labai tiko buvusi Seimo poilsiavietė (esanti už Trakų), ją nupirkome, į ją investavome, iš užsienio atsivežėme šefus.

– Kokios charakterio savybės versle jums pravertė labiausiai?

– Organizuotumas, kantrybė, gebėjimas rizikuoti ir investuoti. Laisvojoje rinkoje nė vienas nėra garantuotas sėkme: pandemijos, nuosmukiai, – visi su tuo susiduriame.

– Tai, kad buvote išrinktas Lietuvos krepšinio lygos (LKL) prezidentu, matyt, irgi nebuvo atsitiktinumas?

– Buvau mėgėjas žaisti krepšinį, kaip ir didžioji dalis lietuvių. Važinėdavau į krepšinio čempionatus, pažinojau daug klubų savininkų. Tai čia jau daugiau sutapimai tokie.

– Esate minėjęs, kad pirmi metai šioje srityje nebuvo lengvi.

– Taip, pirmais ir antrais veiklos metais vaizdas buvo liūdnas, bet pabandžiau pritaikyti verslo modelį. Šiandien tai jau sėkmingai veikia. Išties nieko labai naujo nepadariau: NBA taip pat šiuo keliu ėjo. Sunkiausia gal buvo surasti bendraminčius. Šiuo metu esu subūręs geriausią visų laikų komandą, šalia jų esu laimingiausias žmogus ir lenkiu jiems galvą, šaunuoliai.

– Sėkmė jus lydi ir versle, ir krepšinio veikloje. Kas padeda ją išlaikyti?

– Disciplina. Jeigu jos nebus, laiku nepaskaičiuosi, norimo rezultato nepasieksi.

– Kaip suprantu, ekspromtų jūsų gyvenime nebūna?

– Kartais sprendimus ir man tenka priimti per vieną minutę, bet juk ir jie apgalvojami.

– Kaip jums pavyksta susiplanuoti laiką versle, kad jo liktų ir krepšinio reikalams?

– Atvirai pasakius, krepšinis užima labai daug laiko. Visos mūsų rungtynės vyksta savaitgaliais ir pirmadieniais, na, o šiokiadieniais biuro darbo daug. Todėl kartais ir namiškiai ant manęs pyksta, kad namuose beveik nebūnu. O jei dar reikia nuskristi į tarptautines varžybas...

– Jūsų atveju krepšinis daugiau nei darbas ar nei pomėgis?

– Na, daugiau kam nors skirti savo laiko nebeturiu kada: dešimt darbų gerai nepadarysi. Krepšinio ir ateityje nesumažės, dar reikia judėti į priekį, yra dalykų, kuriuos reikia įgyvendinti. Nei medžioti, nei žvejoti nėra kada.

– O pats ar išbėgate į krepšinio aikštelę?

– Mano sporto šaka buvo trumpų nuotolių bėgimas. Aš nesu krepšinio specialistas, daugiau suprantu rinkodaroje ir vadovavime.

– Tai, kaip persijungiate ir atsipalaiduojate nuo visų veiklų?

– Man tai pavyksta kelionėse (dvi ar trys dienos). Dažnai būnu prie jūros. Gyvenimas prie jos irgi tam tikras atsipalaidavimas. Nėra taip, kad būčiau visą laiką įsitempęs. Dalį laiko paskiriu darbams, per likusią dalį nueinu į restoraną, susitinku draugų, pažįstamų, smagiai praleidžiu laiką, va, ir atsipalaidavęs.

– Liepos mėnuo yra pats atostogų įkarštis. Kaip leidžiate šį laiką?

– Jei man atostogos, tai dar nereiškia, kad nedirbu. Šiandien yra telefonai, tad palaikau ryšį ir su gamyklos darbuotojais, ir su krepšinio klubais. Praėjusią savaitę su trimis jų susitikau Palangoje.

Kiekvieną dieną sužinau, kokia situacija darbuose, mane apie tai informuoja. Strateguojame tolimesnius darbus. Padėtį kontroliuoti vis tiek reikia, kaip ir būti rinkoje.

Taigi atostogos tėra dislokacijos vietos pakeitimas. Oras palankesnis vasarą pajūryje, ir gerai. Mano darbų ritmas nuo to per daug nesikeičia.

– Privačiame versle dirbate nuo 1995 metų. Ar klausėte savęs kada, kur dar, jei ne į verslą, galėjote pasukti?

– Matyt, taip jau susidėliojo mano gyvenimas. Nuo vaikystės daug laiko leidau su tėvais, jie prisidėjo prie mano gyvenimo būdo pasirinkimo. Sovietiniais metais smarkiai keistis niekas negalėjo, na, o mano veikla susijusi su verslu ir gamyba.

– Ar veržlumo versle tiek pat, kiek ir krepšinio aikštelėje?

– Abiejose pusėse, jei nori pasiekimų, be adrenalino ir rizikos nieko nebus. Krepšinio finalai, pusfinaliai, eilinės rungtynės, kurios neša žmonėms audringas emocijas, panašiai kaip teatre.

Funkcijos čia labai panašios – gerai praleisti laiką, todėl stengiamės sukurti patį geriausią produktą.

Jei sistema veikia, visi laimi: žiūrovas laimi emociją ir pasitenkinimą, verslas, kuris yra partneris, gauna reklamą, žiūrimumą.

Vienas krepšinio rungtynes Lietuvoje stebi nuo 250 iki 800 tūkst. žiūrovų. Tai įspūdingi skaičiai. Ši veikla, kaip ir tai, kas man pavyksta, suteikia didžiulį malonumą

– Kaip prognozuojate savo gyvenimą dar po kelerių metų?

– Nenoriu prognozuoti, kol viskas važiuoja, viskas gerai. Nesiruošiu pasiduoti.

Gal ir jūs turite įkvepiančią istoriją, kai pasakytas geras žodis paskatino jus pokyčiui ar tiesiog pastiprino sunkią akimirką? Kviečiame pasidalinti! Siųskite savo istorijas konkursai@15min.lt.