Antroje klasėje teko atsisėsti į pirmą suolą

36-erių Aivaras pasakoja, kad iki antros klasės buvo niekuo iš kitų neišsiskiriantis vaikas. Gimęs ir augęs Vilniuje, vasaras leisdavo pas močiutę Joniškėlyje. Tą vasarą, kai buvo aštuonerių, pastebėjo, kad ėmė prastėti regėjimas.

„Kai būdavome pas amžinatilsį močiutę, visada tėčiui vakarais padėdavau išgaudyti į kambarį atskridusius uodus, kad šie naktį mūsų nesukąstų. Tą kartą tėtis klausė: „Matai šitą uodą?“ Sakau: „Ne, nematau.“ Uodai ant lubų, kiek pats atsimenu, buvo pirmasis signalas, padėjęs suprasti, kad mano regėjimas silpsta“, – prisimena pašnekovas.

Antroje klasėje Aivarui iš paskutinio suolo teko persėsti į pirmą, nes nebematydavo, ką mokytoja rašo lentoje. Vasarą prieš trečią klasę Aivaras jau nebegalėjo padėti tėčiui gaudyti uodų, o prasidėjus mokslo metams pajuto, kad ir sėdėdamas pirmame suole to, kas parašyta lentoje, nebemato.

„Mokytoja patarė tėvams mane pervesti į Vilniuje, Fabijoniškėse, esantį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, kuris prilygsta vidurinei mokyklai, tik ten su silpnaregiais ir neregiais dirba specializuoti pedagogai. Jame pradėjau ketvirtą klasę, išmokau Brailio raštą, nors tuo metu man jo dar nereikėjo, nes mačiau tiek, kad galėčiau skaityti ir rašyti. Tačiau regėjimas nuolat silpo“, – pasakoja Aivaras.

Liga paaiškėjo po kelerių metų

Regėjimui sparčiai prastėjant, Aivaro tėvai ėmė varstyti gydytojų kabinetų duris, kad išsiaiškintų priežastį. Ši paaiškėjo po kelerių metų. Aivarui buvo nustatyta geltonosios dėmės degeneracija – centrinę akies tinklainės sritį, vadinamą geltonąja dėme, pažeidžianti degeneracinė liga.

„Kad mano regėjimas ėmė silpti, pastebėjo ir aplinkiniai. Atsimenu, kaip tėtis sakė: „Aivarai, pažiūrėk man tiesiai į akis.“ Aš pažiūrėjau tiesiai tėčiui į akis, o jis: „Dabar pažiūrėk kairiau, aukščiau, dar kairiau. Štai dabar tu man žiūri tiesiai į akis.“ O aš tą akimirką supratau, kad nematau viso tėčio veido.

Kai buvau 11 metų, turėjau mažą dėmę pačiame savo regėjimo centre, kuri pradėjo plėstis. Ji plečiasi iki šiol. Bet aš dėl to nekompleksuoju. Su tuo reikia susigyventi tiek man, tiek aplinkiniams“, – sako Aivaras.

Pašnekovas neslepia, kad siekiant susigyventi su šia liga ir jos padariniais teko atsisveikinti ir su širdžiai mielais dalykais:

„Kai leisdavo oras, į mokyklą važiuodavau dviračiu. Kadangi mano regėjimas silpo šonuose, centrinė dalis plėtėsi, specialiai privalėjau žiūrėti žvairai, kad matyčiau, bet vis tiek kažkuria regėjimo lauko dalimi nemačiau. Tad, be abejo, turėjau incidentų, kartą net įvažiavau į automobilį su jo galiniu langu. Tada teko pripažinti, kad nebegaliu važinėti dviračiu, nes tai kenkia tiek mano, tiek aplinkinių saugumui.“

Asmeninio archyvo nuotr./Aivaras Mickus

Dirba su unikaliu projektu

Aivaras pasakoja, kad baigus mokyklą regėjimas jau buvo visiškai suprastėjęs: „Šonuose iš 100 proc. mačiau gal 5 proc., bet tai dar buvo daug. Nors ir užkliūdavau, ir tamsoje turėdavau elgtis atsargiau, bet dar galėjau savarankiškai judėti, keliauti, bendrauti su kiemo draugais. O keliauti į studijas jau buvo sunku. Rašyti galėjau, bet perskaityti – nebe. Reikėdavo didinamojo stiklo ir tai užimdavo labai daug laiko.“

Vis dėlto reklamos vadybos studijas Aivaras užbaigė, kaip pats sako, už tai yra be galo dėkingas technologijoms ir supratingiems dėstytojams, nes studijavo kaip visi įprasti studentai. „Iš kolegijos net sulaukiau garbės rašto, kad kaip viena koja aklas žmogus gebėjau pabaigti studijas“, – priduria pašnekovas.

Baigęs mokslus vyras įsidarbino informacinių technologijų įmonėje, kurią įkūrė neregys: „Viskas buvo gerai dėl žmonių ir aplinkos, bet su technologijomis stipriai nesusidraugavau. Ten dirbau, iki sutikau žmones, į Lietuvą atvežusius labai unikalų projektą „Dialogas tamsoje“, su kuriuo dirbu iki šiol. Unikalioje aklinos tamsos atmosferoje organizuojame seminarus ir renginius, skirtus komandai telkti ir bendrumo jausmui stiprinti.

Per regėjimą gauname apie 80 proc. informacijos, o patekę į juslinio patyrimo centrą jūs išlaisvinate keturis kitus savo pojūčius: skonį, kvapą, lytėjimą ir klausą. Kiekvienas čia gali pasijusti savimi. Mūsų šūkis yra „geriau vieną kartą pajausti“. Tad tikrai labai rekomenduoju visiems tai išbandyti.“

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Aivaras yra vedęs, su žmona Martyna juodu augina septynerių dukrelę Luką. Paklaustas, kaip susipažino su Martyna, pašnekovas pasakoja netikėto susitikimo istoriją ir priduria, kad tada intuicija pakuždėjo, jog tai – meilė iš pirmo žvilgsnio.

Asmeninio archyvo nuotr./Martyna ir Aivaras (prieš devynerius metus)

„Martyna buvo mano draugo grupiokė. Jie susitiko aptarti kažkokių mokslo reikalų, ir, kai pamačiau ją, tiek, kiek man leido regėjimas, intuicija sakė, kad tai – meilė iš pirmo žvilgsnio. Pasakiau sau, kad šio šanso pasistengsiu neprarasti. Buvome kavinėje, ten vyko koncertas, tad pakviečiau ją pašokti. Aš jai iškart pasakiau, kad turiu regėjimo negalią ir paprašiau paimti mano ranką. Taip lengvai pralaužęs ledus laikiau ją už rankos. Tebelaikau ir dabar“, – pasakoja Aivaras.

Pajutę, kad sutapo požiūris, norai ir ateities planai, juodu susituokė, susilaukė dukrelės. Kuriam laikui iš Vilniaus buvo persikėlę pagyventi į Joniškėlį, ir kaip tik ten vieną dieną pamatė skelbimą, kviečiantį į karatė treniruotes.

„Kartą eidamas iš parduotuvės pamačiau reklaminį stendą su skelbimais, tik neįstengiau perskaityti. Paprašiau žmonos. Tarp skelbimų, kad žmonės parduoda karvę, viščiukus, daržoves, buvo vienas, informuojantis, jog Pasvalyje vyksta karatė treniruotės. Atsisukęs į žmoną, kuri prieš tai dešimt metų užsiėmė karatė ir turėjo rudą diržą, paklausiau: „Gal nori pasportuoti?“ Ji atsakė, kad būtų įdomu. Sakiau: „Važiuok, susipažink, papasakosi.“

Su šiais žodžiais atsirado baimės, kad liksiu vienas su Luka, kuriai tuo metu buvo vieni metukai: tėtis nemato, vaikutis jau ropoja, viską deda į burną ir pan. Grįžus namo pasiūliau žmonai sukurti namuose tokią aplinką, kad vaikui tektų kuo mažiau sakyti „ne“, kad jam būtų saugu ten ropoti, o mums dėl to ramiau. Taip ir padarėme.“

Patricko De Paepe'o nuotr./Aivaras ir Martyna Mickai (centre)

Prieš keletą metų atrado karatė

Aivaro žmona Martyna nuvyko į treniruotę, susipažino su kiokušin karatė treneriu Gintaru Kazilioniu, kuris su žmona Laura prieš kelerius metus į karatė treniruotes įtraukė ir neįgaliuosius.

„Martyna pradėjo lankyti karatė ir per trejus metus apsigynė juodą diržą. Susidraugavome su treneriu šeimomis, o jis, mane sutikęs, visada paklausdavo: „Aivarai, kada tu ateisi į karatė?“ Į šį klausimą atsakydavau: „Na, taip, aklas į karatė“, – prisimena pašnekovas, kurio gyvenime sportas atsirado dar mokykloje.

„Dvejus metus mokiausi groti saksofonu, bet muzikos mokyklos taisyklės mane uždusino, tad nuėjau į lengvąją atletiką. Buvau sprinto bėgikas, atlikdavau šuolius į tolį, bėgdavau trumpas distancijas. Mokyklos laikais man teko užsikabinti 64 medalius. Lengvąja atletika užsiėmiau apie aštuonerius metus, tad kūnas visada reikalavo šiokio tokio fizinio krūvio“, – pasakoja Aivaras.

Prasidėjus pandemijai, kai visiems teko užsidaryti namuose, sporto klubai neveikė, Aivaras įsigijo svarmenis, suoliuką, bet galiausiai pripažino, kad prisiversti sportuoti namuose gali ne kiekvienas. O tada sulaukė trenerio Gintaro skambučio.

Patricko De Paepe'o nuotr./Aivaras Mickus

„Pakvietė ateiti pasportuoti dviese. Man teko susipažinti su žmonėmis, organizacijomis, kurie žmonėms su negalia yra sukūrę galimybę užsiimti būtent karatė sportu. Žinojau, kad nieko neprarasiu, nes tuo metu negalėjau eiti į sporto klubą, dirbti savo darbo. Taigi pabandžiau.

Ir, nepatikėsit, mano pirmas bandymas baigėsi nuotoliu vykusio pasaulio čempionato sidabro medaliu. Mėnesį treniravausi, supratau, kaip atlikti smūgius, kaip taisyklingai laikyti kumštį, išmokau pačią pirmąją katą – tai lyg tam tikras šokis, kova su šešėliu, tam tikri smūgių, blokų, stovėsenos judesiai, kurie turi būti atliekami taisyklingai.

Savo kategorijoje, turėdamas dar tik baltą diržą, kad suprastumėte – iki juodo yra dešimt diržų, užėmiau antrą vietą“, – pasakoja Aivaras ir priduria, kad šių metų liepos pradžioje apsigynė jau mėlyną diržą su geltona juostele, o žmona Martyna jau turi juodą diržą su auksine juostele – pirmu danu.

Iš birželį vykusio čempionato – su medaliais

Pasakodamas apie karatė, Aivaras sako, kad varžybos ir egzaminas, kai sieki diržo, yra du labai skirtingi dalykai:

„Tam, kad apsigintum diržą, kas kartą turi pradėti iš naujo, ir tai reikalauja labai didelio fizinio krūvio. Su kiekvienu gautu diržu atsiranda vis didesnė pagarba sportininkams, kurie yra ko nors pasiekę.

Po to, kai treneris sugebėjo išmokyti neregį žmogų, kuris kažko gali pasiekti kovos menų sporte, man tiesiog buvo įdomu keliauti toliau. Čia visada mokaisi ko nors naujo. O tai, kas nutinka su tavo mąstysena, yra dar įdomiau.

Patricko De Paepe'o nuotr./Aivaras Mickus (dešinėje)

Karatė turi taisykles, kurios vadinasi Dodžio etiketas. Kai pirmą kartą jas perskaičiau – jų yra per 20, man užstrigo žodis „pagarba“, nes jis buvo pavartotas daugiau kaip 20 kartų. Todėl ant tatamio einame basi, pasisveikindami ar gavę komandą pasakome žodį „Osu“. Tai labai svarbus žodis, kuris su laiku ir su pagarba karatė įauga kiekvienam.“

Pasibaigus pandemijai, į parakaratė čempionatus Aivaras su drauge besitreniruojančiais vyko gyvai: „Turėjome galimybę pasivaržyti su likimo broliais, kurie taip pat turi regėjimo negalią. Be abejonės, per varžybas mes neturime jokio fizinio kontakto. Šokame šokį, kuris, kaip minėjau, vadinasi kata, o teisėjai vertina tavo techniškai išmoktas pamokas.“

Šių metų birželį Belgijoje vyko parakaratė pasaulio čempionatas „I-karate Global“, kuriame įvairias negalias turintys 146 sportininkai iš 10 pasaulio šalių varžėsi kata individualiose ir komandinėse rungtyse net 47 negalios kategorijose. Čempionate dalyvavo ir 9 Lietuvos sportininkai, penki jų užėmė prizines vietas, o regos negalią turintis Aivaras parsivežė net du medalius – užėmė 3 vietą kata ir 2 vietą integruoto kumite rungtyje.

Už galimybę užsiimti karatė sportu esu dėkingas savo treneriui, kuris, gal skamba brutaliai, sugebėjo nematančiam atverti akis ir įtikinti, kad tu gali.

Karatė kyokušin klubo „Kamuido“ archyvo nuotr./Parakaratė pasaulio čempionatas „I-karate Global“: su vėliava – Aivaras Mickus, iš dešinės – treneris Gintaras Kazilionis, šalia – Laura Kazilionė

„Už galimybę užsiimti karatė sportu esu dėkingas savo treneriui, kuris, gal skamba brutaliai, sugebėjo nematančiam atverti akis ir įtikinti, kad tu gali. Tai reikėtų suprasti kiekvienam, nebūtinai tam, kuris turi negalią, nebūtinai tam, kuris tingi ar mano, kad negali. Yra vienas labai paprastas dalykas – pabandyti. Mums buvo vau, kad žmonės, turintys intelekto, fizinę negalią, sėdintys vežimėlyje gali užsiimti karatė. Bet lygiai taip pat ir mes sulaukėme to paties vau, kad būdami neregiai galime tai daryti, – sako Aivaras ir priduria.

– Labai noriu palinkėti: jei sulaukiate pasiūlymo – pabandykite bent kartą sutikti ir pažiūrėkite, kur tai nuves. Pats kartą nepasakiau „ne“, ir šiandien su kolegomis, su kuriais sportuojame karatė, bei savo treneriu rašome Lietuvos istoriją.“

Gal ir jūs turite įkvepiančią istoriją, kai pasakytas geras žodis paskatino jus pokyčiui ar tiesiog pastiprino sunkią akimirką? Kviečiame pasidalinti! Siųskite savo istorijas konkursai@15min.lt.