„Mūsų namas dar nėra pabaigtas renovuoti – prieš akis laukia nemažai darbo, bet labai džiaugiamės tuo, kiek padarėme. O viskas prasidėjo, kai pardavėme savo senus namus ir persikraustėme į šiaurę. Ten išsinuomojome butą, nes norėjome pasitikrinti, ar mums ši vieta tinka. Kai supratome, kad patinka, pradėjome ieškoti namo. Taip susiklostė, kad visų tinkamų dydžio namų kainos buvo nuo 150 tūkst. iki 200 tūkst. eurų. Apžiūrėjome turbūt dešimt namų per porą metų, bet nė vienas mums netiko, kadangi juos būtų reikėję perkonstruoti taip, kad tiktų mūsų šeimai – norėjome, kad visi penki miegamieji būtų viename aukšte. Tad pertvarkant namą, kaina dar labiau išaugtų“, – pasakoja Loreta.
Vietiniai netikėjo, kad šeima įsirengs namą
Šeima nusprendė kuriam laikui atidėti paieškas, nes visas nekilnojamasis turtas buvo gana brangus. Tačiau taip nutiko, kad netrukus pasirodė dabartinio namo, statyto 1956-aisiais, skelbimas, o ir kaina pasirodė patraukli – 42 tūkst. eurų. Tiesa, buvo parašyta, kad namas prastos būklės ir jam reikia kapitalinio remonto.
„Nors namas buvo labai apleistas, neprižiūrėtas, tačiau mus patraukė šio namo kaina ir tai, kad įėję į jį pamatėme jo potencialą. Iškart pradėjau planuoti, kas kur bus bei įsigijau planavimo programą. Pats pirmas kriterijus buvo tas, kad, kaip minėjau, mes norėjome penkių miegamųjų viename aukšte dėl galimo gaisro ir galimybės išsigelbėti.
Namas tikrai didelis – 260 kv.m. Iš viso pirmame aukšte buvo virtuvė, trys miegamieji, svetainė ir mažas vonios kambarys su tualetu. Po renovacijos yra žaidimų (TV kambarys), virtuvė, valgomasis, svetainė ir dvigubai didesnis vonios kambarys. Rūsyje bus įrengtas vaikų žaidimų kambarys šaltuoju sezonu, o antrame aukšte – miegamieji“, – pasakoja Loreta.
Ji priduria, kad paskaičiavę, kas labiau apsimoka, jie nusprendę renovuoti, o ne pirkti tokį namą, į kurį būtų galėję iškart įsikelti ir gyventi. „Nusipirkti namą už 180 tūkst. ir viską persidaryti pagal save būtų kainavę išties nemažai, todėl priėmėme sprendimą renovuoti. Nors dar trūksta remonto iki galutinio rezultato, bet turime namus tokius, kokių visada norėjome. Beje, vietinių žmonių kalbas išgirdome tik po to, kai jau buvome įsikėlę. Jie kalbėjo tarpusavyje, kad mes niekada gyvenime iš to pastato nepasidarysime namų. Buvo tokių, kurie ir į akis atėję pasakė: „Jūs neįsivaizduojate, kokį projektą pasiėmėte, nežinote, kas jūsų laukia.“ Ir tikrai nežinojom. Vis dėlto, namus pastatyti pavyko“, – savo sprendimu džiaugiasi šeima.
Dirbo lygiai tiek pat, kiek ir vyras
Pašnekovė pasakoja, kad nors viską darė savo rankomis kartu su vyru, elektros ir santechnikos darbų Norvegijoje patiems daryti nevalia – tada negalima apdrausti namo ir negaunama sertifikato, kuris reikalingas, jeigu prireiktų namą parduoti.
„Žmonės sakydavo, „Oho, koks nagingas tavo vyras, kaip jis moka, kaip gerai, kad tokį turi“, ir beveik niekas nežino, kad mudu absoliučiai po lygiai abu dirbome. Perėmėme namą 2020 m. ir po Naujųjų metų pradėjome jame vykdyti griovimo darbus. Mano jauniausias sūnus buvo šešių mėnesių ir labai gerai miegodavo – po tris valandas. Įdėdavome jį šiltai prirengę į vežimėlį ir jis saldžiai parpdavo lauke. Pradėję griauti mes nežinojome, kas čia bus, ko tikėtis – nei aš, nei mano vyras. O aš apskritai nebuvau laikiusi rankose nei laužtuvo, nei plaktuko. Iki kovo mėnesio vien tik griovėme ir vežėme šiukšles – o jų buvo išvežta net už 6 tūkst. eurų“, – prisimena Loreta.
Kai šeima baigė griauti, vienintelė jų miestelyje esanti statybinių prekių parduotuvė dešimčiai dienų užsidarė, kadangi prasidėjo Velykos. Nori nenori ir Loretai su vyru teko pailsėti, kad ir ne savo noru. „Tada buvome labai nusivylę, nes labai norėjome kuo greičiau pradėti statyti. Po kurio laiko pradėjome dėti grindis ir pastebėjome, kad tarp karkaso ir pamato esantis balkis visiškai supuvęs.
Tuo metu buvo labai šalta, sniego iki langų, nors pavasaris, tačiau dirbti vis tiek reikia – vienas mūsų krapšto tą balkį, kitas klijuoja ir keičia. Mane stebino mūsų pačių motyvacija, nes sušalome kone iki kaulo, iki paskutinio kraujo lašo, tačiau viską pasikeitėme. Dabar, kai su vyru kalbame, tai tuo darbu didžiuojamės labiausiai“, – juokiasi Loreta ir priduria, kad mažiausi vaikai taip ir užaugo ant statybinių medžiagų.
Remontas – gražiausias šeimos laikas
Moteris sako, kad patirties statybose nieko nenusimanė, todėl pasitaikydavo pačių įvairiausių kuriozų. Tarkime, ką daryti su siena, kai ją nori išgriauti, o ji atraminė? „Stovime su vyru ir galvojame, nuo ko pradėti, o gal išvis nieko nedaryti? Konsultavomės su išmanančiais žmonėmis, žiūrėjome vaizdo įrašus „Youtube“, ir kad ir kaip bijojome – išgriovėme ir padarėme naują atramą, o namas nesugriuvo“, – sako pašnekovė.
Ji prideda, kad iššūkių buvo tikrai daug, kadangi lengviau pastatyti naują namą, nei renovuoti seną, tačiau šio sprendimo šeima visiškai nesigaili ir dalijasi patarimais.
„Pirma, reikia gerai suplanuoti erdves pagal savo poreikius. Antra, kai atsiranda kažkur iššūkių, problemų, visiems jiems yra sprendimų, reikia tik rasti tinkamas medžiagas arba priemones. Mums dažnai buvo tokių smulkių iššūkių, kur suplanavome vienaip, o pradėjus daryti, pasirodė, kad netiko mūsų pasirinktos medžiagos. Tada mums ir pasakė, kad visada yra išeitis. Trečia, net profesionalūs statybininkai, staliai klysta. Vienas mūsų pažįstamas inžinierius pasakojo, kad juos net universitete mokė, kad kartais reikia pasinaudoti gudrybėmis, kad paslėptum klaidas (pavyzdžiui, užtepti daugiau glaisto ar uždėti papildomą juostą kur nors, nes išėjo didesnis tarpas ir pan.)“, – sako Loreta.
Ji pasakoja, kad jų namas anksčiaubuvo skirtas mokytojams, todėl tais laikais buvo statytas iš pačių geriausių ir tvirčiausių medžiagų, tačiau jos nė iš tolo negali lygintis su dabartinėmis. „Mes sienose radome laiškų, laikraščių iš tų laikų, kai buvo statytas namas, todėl viską pasilikome ir planuojame pasidaryti tokį paveikslą, kurį paliksime ateities kartoms“, – pasakoja pašnekovė.
Paklausta apie tai, ar remontas netapo santykių išbandymu, moteris sako, kad tik įsigijus namą vyro draugai jam liepę ruoštis skyryboms. „Tuo metu mes kaip tik nedirbome, tad remontą prisimename kaip patį gražiausią mūsų gyvenimo laiką. Vyresni vaikai būdavo darželyje ar mokykloje, mažiukas miegodavo, tad nuolat kalbėdavome vienas su kitu, planuodavome, kaip viskas atrodys. Atsisėsdavome su kavos puodeliais per pertraukėlę ir mėgaudavomės galimybe būti kartu. Mes dabar kur kas daugiau pykstamės, kadangi abudu išėjome į darbus, tad pareigų daugiau, o laiko mažiau“, – sako L.Rørtveit ir prideda, kad jeigu reikėtų kartoti šį procesą – tikrai kartotų.
Pasak pašnekovės – šis projektas buvo ir vis dar yra labai įdomus, ir paklausta apie tai, ką patartų kitiems, sako, jog jeigu žmogus turi pakankamai pinigų, pasistatyti savo namą yra pati geriausia išeitis. „O jeigu nėra didelių sumų, galite renovuoti namą – mums tai buvo labai įdomu ir supratome, kad tikrai įmanoma. Žmonės dažnai bijo, kad nesugebės, tačiau aš visada atsakau – jūs neįsivaizduojate, kiek žmogus sugeba, kai labai nori. Šiandien mes su vyru sėdim, geriam kavą ir kalbame, kad kiekvienas varžtukas, kiekviena vinis įkalta mūsų rankomis. Tas jausmas yra nerealus“, – kalba pašnekovė.
Darbo – per akis, bet motyvacijos netrūksta
Moteris sako, kad darbo name dar labai daug – reikia įrengti keturis miegamuosius, taip pat – rūsį, tačiau priduria, kad Roma per dieną irgi nepastatyta. „Planuojame po truputį taupyti ir įsirengti visas likusias erdves“, – sako Loreta.
Paklausta apie tai, ar tenkina vieta, kurioje stovis namas, moteris sako, kad geriau ir būti negalėję, kadangi vieninteliai kaimynai – vaikų darželis ir mokykla. „Nors mano vyras augo kitaip ir jam gamta labiau prie širdies, aš jaučiuosi fantastiškai matydama savo vaikus vos pažvelgusi pro langą – matau, ką jie veikia, kuo užsiima. Be to, galiu juos pažadinti prieš pat pamokas. Mes renovuodami namą ir kurdami erdves numatėme, kad pas mus nuolat bus daug vaikų – ateina jų draugai, kurie laukia vieno ar kito būrelio, ar jų mamos, todėl aš esu labai laiminga, nes mano didžiausias gyvenimo džiaugsmas juk ir yra vaikai“, – juokiasi šešių vaikų mama.
Loreta sako, kad erdvės aplink namą pakanka, – šalia futbolo aikštė, tačiau pats sklypas nėra didelis. Visgi, šeima planuoja dar įsirengti verandą bei lauko virtuvę, kadangi moteris labai mėgsta maistą ruošti ant laužo. „Dar viena svajonė – malkomis kūrenamas kubilas, kad aš galėčiau žiemą jame sėdėti ir žiūrėti į šiaurės pašvaistę“, – sako Loreta.