Sakoma, kad sorų košę vertėtų pamėgti didelių miestų gyventojams, nes ji ypač naudinga tiems, kam kiekvieną dieną tenka susidurti su nepalankiomis ekologinėmis sąlygomis, t.y. kvėpuoti miestų smogu, stovint begaliniuose kamščiuose. Juk vėl grįžtame į įprastą gyvenimo ritmą...
Vieni iš pirmųjų soras auginti pradėjo Senovės Kinijos gyventojai dar daug šimtmečių prieš mūsų erą.
Auksinės kruopos
Soros kilusios iš Pietryčių Azijos. Vieni iš pirmųjų soras auginti pradėjo Senovės Kinijos gyventojai dar daug šimtmečių prieš mūsų erą. Jos buvo svarbiausias valgis iki tol, kol nepaplito ryžiai. Kinijoje iš „auksinių kruopų“ gamindavo miltus, girą, alų, virdavo sriubas ir ruošdavo saldžiuosius patiekalus. Jau po to soros paplito Europoje, Amerikoje, Australijoje ir kitur. Ypač ši kultūra patiko Šiaurės Europos gyventojams, kur dėl vėsesnio klimato negalima buvo auginti ryžių ir kukurūzų. Maistui soros buvo vartojamos ir Indijoje, Mažojoje Azijoje, Balkanuose. Senovės Graikijoje ir Romoje soros taip pat buvo svarbus maisto produktas. Tiesa, kiek vėliau soras išstūmė kitos grūdinės kultūros ir bulvės.
Dabar sorų košė tikrai nepelnytai primiršta. Auksinės sorų kruopos suteikia organizmui ne mažiau, o gal ir daugiau naudos nei visų pamėgti populiarieji ryžiai ir grikiai.
Vitaminai lėkštėje
Sorose yra 81 proc. krakmolo, 12 proc. baltymų, 3,5 proc. riebalų, 1 proc. ląstelienos, daug mineralinių medžiagų bei vitaminų. Sorų košėje gausu nepakeičiamųjų amino rūgščių, kurios yra pagrindinė medžiaga mūsų raumenims bei odos ląstelėms. Lėtai įsisavinami angliavandeniai valo mūsų organizmą nuo įvairių toksinų, na, o augaliniai aliejai padeda organizmui įsisavinti vitaminus A ir D. Grūduose gausu įvairių B grupės vitaminų: B1 nugali nuovargį, ramina ir saugo nuo depresijos, B2 tarnauja mūsų grožiui, padėdamas augti stipriems ir tankiems plaukams, saugodamas mūsų odą nuo spuogų, B5 reguliuoja kraujo spaudimą. Beje, visi B grupės vitaminai teigiamai veikia mūsų atmintį, didina darbingumą, tad sorų košės mėgėjai turi visas galimybes tapti intelektualais...
Sorų košė organizmui tiekia geležį, būtiną normalios kraujotakos elementą ir sveikos veido odos spalvos garantą.
Košė irgi gali gydyti...
Sorų košė organizmui tiekia geležį, būtiną normalios kraujotakos elementą ir sveikos veido odos spalvos garantą. Šios košės mėgėjai ne tik turi gaivios rausvos spalvos skruostus, bet ir nuolat saugo savo dantis su košėje esančiu fluoru. Be to, sorų košė yra vadinama sportininkų ir darboholikų maistu, nes joje gausu magnio. Sakoma, kad sorų košė suteikia jėgų. Ir tai visiška tiesa. Joje esantys mikroelementai sutvirtina audinius: kalcis „lipdo“ kaulus, varis suteikia audiniams elastingumo ir pan.
Ne veltui mitybos specialistai pataria sorų košę pamėgti didmiesčių gyventojams, kiekvieną dieną susiduriantiems su nepalankiomis ekologinėmis sąlygomis. Sorose esantys elementai padeda pašalinti iš organizmo sunkiuosius metalus ir kitas nuodingąsias medžiagas. Už sorų košę abiem rankom balsuoja ir kardiologai. Savo pacientams jie rekomenduoja į savo valgiaraštį kuo dažniau įtraukti šią košę, nes joje esantis kalis puikiai reguliuoja širdies veiklą, normalizuoja kraujospūdį, stiprina kraujagysles. Sorų košę dietologai rekomenduoja sergantiems kepenų ir virškinamojo trakto ligomis bei kaip profilaktinę priemonę prieš aterosklerozę. Tačiau sorų košės mėgėjams reikėtų žinoti, kad ji gali kietinti vidurius, todėl tiktų šią košę dažniau valgyti su pieno produktais bei šviežiais arba troškintais vaisiais.
Kaip teisingai išsirinkti?
Išsiruošus į parduotuvę svarbiausia žinoti, ko tu nori. Kruopų čia yra visokiausių. Sorų kruopos irgi būna skirtingos. Geriausia rinktis tą produkciją, kuri būna permatomose pakuotėse. Taip yra todėl, kad sorų spalva gali labai daug ką pasakyti apie kruopų kokybę ir būsimos košės skonį. Grūdeliai gali būti šviesiai geltoni, beveik smėlio spalvos, tačiau gali būti ir skaisčios viščiuko geltonumo spalvos. Kuo geltonesnės kruopos, tuo skanesnė bus košė. Tamsesnės kruopos suteiks košei birumo, o iš šviesių, tikėtina, išeis „pliurzė“.
Be to, egzistuoja įvairūs sorų porūšiai. Pirmiausia, tai neapdoroti sorų grūdai. Tokios kruopos blizga ir turi specifinį kartoką prieskonį, todėl retai naudojamos maistui. O be reikalo! Neapdoroti grūdai išlaiko gerokai daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų, o atsikratyti kartumo galima kelis kartus kruopas perplovus šaltu vandeniu. Beje, taip plauti rekomenduojama ir kai kurias kitas kruopų rūšis. Nušlifuotos sorų kruopos — tai visiškai išvalyti grūdo branduoliai. Jie geltonesni ir neblizgantys. Taip paruoštos sorų kruopos lengviau virškinamos ir greičiau išverda. Jos puikiai tinka košėms virti ir apkepams gaminti. Susmulkintos sorų kruopos — tai susmulkinti branduoliai, kurie labai greitai išverda. Tačiau šios kruopos tinka tik tąsioms košėms virti.
Norintiems atsikratyti kelių nereikalingų kilogramų galima būtų pasiūlyti specialią sorų dietą.
Nusipirkus sorų kruopų būtina prisiminti, kad jos, skirtingai nei daugelis kitų kruopų, negali būti laikomos ilgai. Soros genda — jos greitai įgyja nemalonų prieskonį, apkarsta. Jei kartumas nestiprus, jį dar galima panaikinti kruopas iš pradžių išplovus šaltu vandeniu, o po to nuplikius verdančiu.
Sorų dieta
Norintiems atsikratyti kelių nereikalingų kilogramų galima būtų pasiūlyti specialią sorų dietą. Juk sorose yra medžiagų, kurios neleidžia organizme kauptis riebalams. Tokios dietos reikėtų laikytis 7 dienas. Tad visą savaitę jūsų pagrindinis maistas turėtų būti sorų košė, išvirta su vandeniu ir be sviesto. Jos galima suvalgyti tris porcijas per dieną.
Laikydamiesi tokios dietos, be sorų košės, jūs dar galėsite valgyti ir kai kurių papildomų produktų. Pavyzdžiui, pusryčiams galima suvalgyti liesą jogurtą arba bananą, per pietus — lėkštę vegetariškos sriubos ir šviežių daržovių salotų, pavakariams galima pasilepinti obuoliu arba apelsinu, o vakarienei išgerti stiklinę kefyro, pasukų, riaženkos arba lieso jogurto.
Virė virė košę...
Klasikinė sorų košė verdama su pienu. Prieš verdant kruopos gerai išplaunamos (rekomenduojama tai daryti keletą kartų), užplikomos verdančiu vandeniu, pasūdomos ir verdamos. Kai košė užverda būtinai reikia nugraibyti putas ir verdama atvirame puode, kad greičiau išgaruotų vanduo, o kruopos dar nebūtų išvirusios. Tada supilamas karštas pienas ir verdama ant mažos ugnies, kol košė sutirštėja.
