Neskanus gyvenimas
Kartais ir į patį mėgstamiausią darbą nesinori eiti. O jeigu darbas neįdomus, monotoniškas? O namie — vėl kiekvieną dieną tas pats? Tuomet ima atrodyti, kad yra vienintelė išeitis — atsiriboti nuo nykios realybės ir tarsi įjungus autopilotą daryti viską, ką privalome. Daugelis mūsų taip egzistuoja metų metus. Taip mes tampame panašūs į zombius, kurie automatiškai atlieka kažkokius veiksmus, nesigilindami į jų esmę. O toks gyvenimas sukelia neigiamų emocijų, nuovargį ir apatiją.
Taupydami dvasines jėgas, nebeatjaučiame artimųjų, nebedirbame su užsidegimu, be jokio susidomėjimo bendraujame su savo vaikais. Toks elgesys atima iš mūsų paprastą gyvenimo džiaugsmą, prarandame motyvus kažko siekti, įveikti sunkumus.
Daug ką atlikdami automatiškai, tampame užuomaršos ir išsiblaškę. Vargiai prisimename, kur ryte pasidėjome akinius, ar apmokėjome sąskaitą už butą, ar nupirkome vaikui vaisių, užmirštame pasveikinti geriausią draugą su gimtadieniu.
Blogiausia yra tai, kad kasdieniam gyvenimui abejingo žmogaus viduje ima kauptis nuoskaudų, pykčio ir agresijos neteisingai sutvarkytam pasauliui. Tai pasireiškia ne tik nerviniais priepuoliais ar užsitęsusia depresija, tačiau ir visai realiomis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmai, nemiga, nusilpęs imunitetas, hormoniniai sutrikimai. Nekalbant jau apie tai, kad žmogus-,,zombis“ praranda gebėjimą generuoti idėjas ir kūrybiškai spręsti įvairius klausimus.
Iš biuro – į safarį
Praradę gyvenimo skonį, daugelis stengiasi tuštumos jausmą užpildyti išoriniais įvykiais. Tipinis reiškinys — tapti ekstremalu ir vaikytis aštrių pojūčių. Vis populiaresni darosi šuoliai su parašiutu, snieglenčių ar riedlenčių sportas, alpinizmas ir laipiojimas uolomis, nardymas dideliame gylyje.
Gerai uždirbantys, tačiau nuobodžiaujantys savo biuruose verslininkai moka nemažus pinigus, kad surengtų sau ir draugams rizikingą žygį į kalnų viršūnes arba safarį, kurio metu medžiojami laukiniai žvėrys. Ir kiekvienas naujas sumanymas būna vis pavojingesnis — tik taip pavyksta palaikyti reikiamą aštrių pojūčių lygį.
Gerai uždirbantys, tačiau nuobodžiaujantys savo biuruose verslininkai moka nemažus pinigus, kad surengtų sau ir draugams rizikingą žygį į kalnų viršūnes arba safarį, kurio metu medžiojami laukiniai žvėrys.
Tačiau ateina laikas, kai organizmas persisotina naujovėmis ir rizika, pripranta prie plūstančio į kraują adrenalino. Žmogus vėl įklimpsta į liūdesį, iš kurio sunku išsikapstyti.
Įspūdžių trūkumas skatina vaizduotės aktyvumą ir pasitraukimą į nerealų pasaulį (televizija, kompiuteris, knygos, svajonės). Eskapizmas (,,escape“ — pabėgimas) tampa vis populiaresniu būdu pamaloninti širdį ir dirbtinai gauti būtinų emocijų rinkinį. Jis nereikalauja didelių piniginių išlaidų ar aktyvių veiksmų, o kartu kuriam laikui apkrauna smegenis, leisdamas negalvoti apie realų gyvenimą. Vyrai linkę pabėgti į sportinių laidų ir kompiuterinių žaidimų pasaulį, moterys — į meilės romanus, melodramų bei serialų žiūrėjimą, jaunimas — į internetą ir virtualų bendravimą. Regis, visi užsiėmę, o štai pilnatvės ir džiaugsmo jausmo kaip nėra, taip nėra, todėl, kad virtualios emocijos negali pakeisti tikrų įvykių išgyvenimo. Viskas vyksta tarsi ,,už stiklo“, ne jums, o su kitiems.
Dvasinio alkio kamuojami…
Žinoma, kad siela skursta be naujų įspūdžių. Bet pradedant ieškoti neįprastų pojūčių, reikia išsiaiškinti, kokio dvasinio peno jums trūksta, kokių išgyvenimų stokojate.
Kartais pats žmogus nepajėgia susigaudyti, kas jam sukelia vidinį diskomfortą. Pavyzdžiui, jums atrodo, kad neužtenka bendravimo, o iš tikrųjų trūksta lytėjimo pojūčių. Plečiate pažinčių ratą, tačiau tai nesuteikia jums pasitenkinimo. Kad tokio posūkio išvengtumėte, galima užduoti sau kelis klausimus.
Tai daroma taip: raštiškai suformuluokite, ko, jūsų nuomone, jums šiuo metu trūksta — kokių įvykių, emocijų, įspūdžių. Toliau kiekvienam būsimam atsakymui užduokite vieną ir tą patį klausimą: ,,Kam man šito reikia?“ Klauskite savęs tol, kol išseks visi atsakymų variantai.
Supratę, ką būtent gyvenime reikėtų keisti, pagalvokite, kokių pojūčių trūkumą jaučiate: vaizdų, garsų, skonio, uoslės, lytėjimo, o gal visų iškart?
Jeigu maistas jums tapo prėskas ir atsibodęs, pasigaminkite retų, delikatesinių, nestandartinių patiekalų. Susigrąžinkite džiaugsmą, kurį žmogui suteikia uoslė: tai darykite ne parfumerijos parduotuvėje, o gamtoje. Pasivaikščiokite po mišką, pajuskite medžio žievės, suplėkusių lapų, pirmojo šaltuko kvapą.
Jeigu stinga garsinių įspūdžių, pasiklausykite mėgstamos muzikos arba bėgančio vandens, spragsinčio laužo, šlamančių lapų, bangų mūšos garsų. Apsupkite save gražiais daiktais, ryškiomis spalvomis, maloniomis, akį glostančiomis smulkmenomis. Aplankykite paveikslų galeriją ar fotografijų parodą, pažiūrėkite gražų, gerą filmą, pasimėgaukite peizažais ir apmalšinsite vaizdų alkį.
Lytėjimo pojūčių trūkumo galima išvengti ne tik glėbesčiuojantis ar sekso metu. Puiki alternatyva — šokiai poromis, masažo kursas, apsilankymas grožio salone, baseine. Nusipirkite šilkinę pižamą, kuri švelniai lies odą. Kitaip tariant, išnaudokite visas galimybes padovanoti savo kūnui kuo daugiau malonių pojūčių.
Skubi pagalba „zombiams“
Jei norite „išjungti autopilotą“, skubiai imkitės šių veiksmų.
Viską darykite sąmoningai. Dvasinės Rytų praktikos teigia, kad žmogus kiekvieną minutę turi suvokti save ,,čia ir dabar“. Todėl kuo dažniau stenkitės patirti konkrečios akimirkos žavesį: ,,Štai aš einu švaria gatve, vėjelis maloniai gaivina veidą, jaučiu švelnų rudens saulės prisilietimą“, ,,O dabar aš geriu su kolega kvapnią kavą, karštas gėrimas kiek degina liežuvį“. Net dantų valymas turėtų vykti susikoncentravus į skonio, lytėjimo, garsų pojūčius. Toks požiūris padeda iš naujo atrasti gyvenimo skonį ir išmokti pajusti malonumą, kurį suteikia paprasti kasdieniai užsiėmimai.
Lėtinkite gyvenimo tempą. Atlikite savo laiko reviziją. Kam jis skirtas? Turbūt neverta kiekvieną vakarą po darbo skubėti į sporto klubą, į susitikimus su draugais ar kvalifikacijos kėlimo kursus? Paklauskite savęs, ar tai jums tikrai suteiks malonumo? Daugumai miesto gyventojų tiesiog katastrofiškai trūksta laiko pabūti vienumoje su savimi.
Kaitaliokite veiklos rūšis. Geriausias būdas atgauti jėgas ir praturtėti naujais pojūčiais — pakeisti veiklos rūšį. Į darbą atvykite ne kaip visada, o kokiu nors kitokiu būdu, kitu maršrutu, pirkite parduotuvėje neįprastus produktus, neatsisakykite dalyvauti nepažįstamų kompanijų vakarėliuose.
O jei persistengėte? Jei naujų įspūdžių gavote daugiau nei reikia, tuomet elkitės kitaip. Suprantama, kad po ypatingai sočios vakarienės niekada nepakenks iškrovos diena. Lygiai taip pat galite laikytis griežtos ,,emocinės dietos“: dvi tris dienas — jokio televizoriaus, žygių į kino teatrą ar kavinę, aktyvaus bendravimo, ekstremalaus sporto ir panašios veiklos.
Toks elgesys ,,emocinės dietos“ metu padės jūsų atminčiai atsikratyti susikaupusio ,,šlamšto“, nes be apsivalymo neįmanoma patirti naujų, švarių ir gaivių išgyvenimų.
Testas
Diagnozė: jausmų atrofija
Perskaitę šiuos teiginius, pasitikrinsite, ar nesielgiate kaip automatiškai valdomas pilotas.
1. Man tas pats, ką valgau, nes maistas man nebesuteikia pasitenkinimo arba išvis nebejaučiu patiekalų skonio.
2. Sunkiai prisimenu, ką veikiau praėjusiomis poilsio dienomis ir ką dariau darbe prieš dvi dienas.
3. Skaitant tenka dažnai sugrįžti prie perskaitytos pastraipos, nes jos prasmė tuoj pat pasimiršta.
4. Neseniai atostogavau, tačiau nepatyriau jokių ypatingų įspūdžių ir jaučiuosi visai nepailsėjęs.
5. Draugai skundžiasi, kad mažai bendrauju, tapau nedėmesingas jų problemoms.
6. Kino filmai, kuriuos seniau mėgau, nebejaudina manęs ar netgi erzina.
7. Manęs neaplanko kūrybinės idėjos.
8. Darbe atlieku savo pareigas, bet ne daugiau. Apie karjerą net galvoti nenoriu.
9. Mano diena perpildyta įvairių reikalų, tačiau ji prabėga lyg sapne.
10. Atrodo, lyg viską jau būčiau matęs ir visur buvęs — niekas manęs nedomina ir neįkvepia.
Jeigu galite pritarti trims ar daugiau šių teiginių, peršasi prielaida, kad ir jūs daug ką gyvenime atliekate automatiškai.
