– Karas Ukrainoje privertė šalis pasitikrinti, kaip jos yra pasiruošusios tam tikroms situacijoms . Pavyzdžiui, Lietuva plėtė maisto rezervą. O kaip yra su mūsų sveikatos sistemos pasiruošimu ekstremalioms situacijoms? Nebūtinai kaip karas, bet nelaimė Astrave, dėl to vyksta kažkur pratybos. Bet buvo portalo 15min tyrimas, kuris rodo, kad nei jūsų ministerija nori apie tai per daug kalbėti ir, panašu, kad viskas gula ant pačių ligoninių vadų pečių nuspręsti, ką daryti. Tai kaip yra iš tikrųjų?
– Kaip yra iš tikrųjų... Gal tas žodis, kad nenori kalbėti ... gal ir nėra labai tikslus. Aš gal pasakysiu, kad šita tema, kai manęs kas nors paklausia, aš šiek tiek suklūstu ir labai jau vertinu, tai ką sakau, nes pasirengimas ekstremalioms situacijoms turi ir vietų su grifu. Ir kadangi aš suprantu, kad tiek radijo, televizijos klausosi ir penkta kolona, tai visada mintyse yra kiek galima pasakyti ir kiek iš tikrųjų reikia pasakyti. Iš kitos pusės – visą laiką reikia sakyti tiesą.
Tas tyrimas, mano nuomone, buvo labai vertingas. Jisai davė man tam tikrų pamąstymų ir, manau, ne man vienam.
Tas tyrimas, mano nuomone, buvo labai vertingas. Jisai davė man tam tikrų pamąstymu ir, manau, ne man vienam. Nes nustebino tai, kad jeigu mes žiūrėtume tiesiog į teisės aktus, tai yra nustatytos tos atsakomybės, ką turi daryti konkrečios įstaigos, kaip jos turi planuoti tam išteklius. Yra nustatyta, ką turi daryti savivaldybės. Yra nustatyta, ką daro valstybė, kaip formuoja savo rezervą, ir t.t. ir pan.
Pasirodo, jisai, ne tik kai kur, švelniai tariant, neveikia, bet kad ir to žinojimo nėra. Ir tas iškart indikuoja, kuriose vietose pas mus yra spragos. Tai pats gyvenimas požiūrį į pratybas jau keičia ir tos paskutinės pratybos, kurios buvo, tai jos jau buvo ir su statistais, ir buvo labai konkrečiai daromos. Ne tik ant popieriaus, ne tik prie stalo sėdint, žaidimus žaidžiant. Bet tai ir yra tos tikrosios gyvenimo pamokos.
Jeigu kalbėtume apie Valstybės rezervą, tai Valstybės rezervo sudėtyje, atsižvelgdami į Ukrainos patirtį, mes dabar peržiūrime nomenklatūrą, peržiūrime kas ten yra saugoma. Kažkuo pasidalinome su pačia Ukraina ir dabar atstatome rezervus.
Kalbant apie išlaidas, kurios yra planuojamos arba gal tikriau pasakytume – investicijas, kurias planuojame, tai kalbant plačiąja prasme apie ekstremalias situacijas, tai planuojame infekcinių ligų klasteriui skirti virš 100 mln. eurų. Kai kalbame apie traumų klasterį, tai, kas yra tiesiogiai susiję su visom galimoms traumom, ir tai liečia skubios pagalbos, reanimacijos skyrius, jų stiprinimą – taip pat jau numatyta 100 milijonų eurų. Greitosios medicinos pertvarka virš 40 milijonų eurų – kompetencijom, mokymam, toms pačiom pratyboms.
Visa tai mes dabar numatom ir ruošiamės skirti, bet tiesa yra ta, kad iki šiol tas požiūris tikrai buvo nepakankamas ir dabar mokam už tai tam tikrą kainą. Bet norėčiau pasakyti, kad tikrai nėra taip viskas juoda arba balta. Noriu, kad suprastumėte sąžiningai.
Tiesa yra ta, kad iki šiol tas požiūris tikrai buvo nepakankamas ir dabar mokam už tai tam tikrą kainą.
– Faktų visokių buvo pateikta. Pavyzdžiui, kad tikėtina, jo rezerve nėra turniketų, kitų būtinų pirmosios pagalbos priemonių karo atveju. Nė viena apklausta įstaiga neturi nei šalmų, nei šarvinių liemenių, kai kurios galvoja įsigyti arba turi mažą kiekį dujokaukių.
– Turinys Valstybės rezervo apie kurį čia sako „tikėtina“ – jis yra su grifu. Bet aš galiu patvirtinti, kad yra tai, kas čia yra išvardinta. Tikrai yra. Aš mačiau, kad žurnalistai žiūrėjo pagal viešai matomus viešuosius pirkimus, bet supraskim, kad rezervas formuojamas per ilgesnį laiko tarpą, tai galiu patvirtinti – tie dalykai yra. Netgi galėjom Ukrainai padėti, kai kuriais atvejais.
Patikėkite – nei dujokaukės, nei liemenės, nei šalmai gydymo įstaigose, jeigu ten yra ta tikra ekstremali situacija, jos nieko negali padėti.
Kalbant apie šalmus, kitus dalykus, sakyčiau, čia yra ta vieta, kur mums visiems kartu trūksta tų patirčių, nes tas patirtis, kurias mes dabar matėme Ukrainoje, tai jūs patikėkite – nei dujokaukės, nei liemenės, nei šalmai gydymo įstaigose, jeigu ten yra ta tikra ekstremali situacija, jos nieko negali padėti. Jų nenaudoja, jos pakenktų – neįmanoma dirbti. Tai, ką mes teoriškai įsivaizduojame, kas turėtų būti svarbu, tas tiesiog gyvenime neveikia.
Bet kas gali veikti ir iš ko darom išvadas, ir kas pas mus buvo iki šiol – tiek Ukraina, tiek Izraelis turi patirtis, kad gydymo įstaigos galėtų perkelti savo pacientus, perkelti darbo organizavimą, chirurginius skyrius į požemius. Tai ta vieta, kur mes dabar konkrečiai galime padaryti ir visose naujai planuojamose, naujai planuojami ištekliai, kad būtų įvadai. Užtenka tiesiog turėti įvadus – ten nieko nereikia kažko ypatingo. Yra labai svarbu, kad į visas tas požemines erdves būtų atitinkami įvadai, kad būtų galima greitai pasinaudoti ta ukrainiečių ir Izraelio patirtimi. Tai yra dalykų, kuriuos galima padaryti ir pakankamai greitai, ir yra dalykų, dėl kurių mums tiesiog turi praktikos.
Bet, tarkim, mes turėjom baltarusių migrantų krizę. Tai aš noriu padėkoti ir gydymo įstaigoms, ir tiems žmonėms, kurie buvo už tai atsakingi. Žinokit, visai neblogai suveikė. Ten irgi buvo ekstremali situacija, kai reikėjo įstaigoms bendradarbiauti ir greitajai medicinos pagalbai. Sakykim, reikėjo daryti įvairius dalykus staigiai, greitai, per savaitgalį, per naktį. Suveikė sistema. Nes tam tikra pandeminė patirtis, kada klasteriai, įstaigos turėjo bendradarbiauti, dalintis covid pacientais ir t.t. irgi jau davė tam tikrą savo patirtį.
– Tai šiuo metu, iš to, ką girdžiu, jūs sakote, yra ruošiami kažkokie tobulinimai sveikatos sistemos rezervui.
– Yra parengtas ir bijau tikrai pameluoti, kurioje yra dabar stadijoje Krizių valdymo ir civilinės saugos naujas įstatymas. Ekstremalių sveikatai situacijų centras stiprina sveikatos įstaigų patikrą. Bet ką aš noriu pasakyti – mes visi čia turim kur galvą pasibarstyti pelenais. Labai blogai, kad įstaigose žmonės nežino, už ką jie yra atsakingi, blogai, kad neplanavo tų išteklių. Bet būkim sąžiningi, jeigu jie būtų sąžiningai planavę, būtų sudėlioję ir būtų tuos išteklius pateikę tvirtinimui, tai būtų klausimas, ar valstybė tuo metu būtų jų tiek turėjusi. Nes jeigu Izraelis investuoja į savo saugumą ir visas gydymo įstaigas stato po žeme ir tai daro jau daugiau nei pusę šimto metų, tai mes dabar po vasario 24-osios 5 val. ryto norim per du mėnesius Lietuvoje viską pakeisti. Taip nebūna.
Pas mus šiuo metu iki šiol ta sistema buvo sureguliuota taip, kad tokio kaip centralizuoto piniginio fondo galimoms [ekstremalioms] situacijoms – jo nėra.
– Dar klausimas, ar ligoninės visam tam turi ruoštis iš savų pinigų, ar tam turėtų būti atskirai ir papildomai skiriama iš valstybės biudžeto?
– Geras klausimas. Pas mus šiuo metu iki šiol ta sistema buvo sureguliuota taip, kad tokio kaip centralizuoto piniginio fondo galimoms situacijoms – jo nėra. Viskas buvo sureguliuota, kad kiekviena įstaiga, kadangi ji pati atsakinga už mokymus, už savo planus ir už tai, ko jiems reikia – ar generatorių ar ko - jie turi kiekvienais metais planuodami savo biudžetus tai susiplanuoti, teikti tuos poreikius ir tada tie poreikiai akumuliuojami ir tvirtinamai arba netvirtinami. Tai dabar yra tiesa iš abiejų pusių, kad aš nežinau, ar valstybė pajėgtų absorbuoti ir patenkinti tokį poreikį iškart. Bet tiesa ir ta, kad ir pačios įstaigos iki šiol neplanavo. Nesiskaičiavo ir nežiūrėjo, ko reikia iš tikrųjų. Aš nenoriu nieko kaltinti, aš noriu pasakyti, kad visoje sistemoje, kiekviename etape yra po spragelę.
