LKŽ rezultatai rodo, jog suvokiame, kad korupcija yra blogis. Deklaruojame mažesnį nei anksčiau pasiryžimą duoti kyšį, kad išspręstume savo problemas. Tačiau kasdieniame gyvenime dažnai elgiamės kitaip: papirkinėjame gydytojus ir policininkus, naudojamės ryšiais.
Palyginus su 2008 metais, kyšį duoda daugiau verslininkų – net 17 procentų jų prisipažįsta tai darę per pastaruosius 12 mėnesių (palyginus su 11 procentų 2008 metais). Gyventojų kyšininkavimo mastai iš esmės nepakito: per pastaruosius 12 mėnesių kyšį davė 22 proc. gyventojų, 2008 metais jų buvo 24 proc.
Su korupcija gyventojams dažniausiai tenka susidurti tose pačiose institucijose, kaip ir prieš trejus metus. Sąraše, kaip ir anksčiau, pirmauja kelių policija, gydymo įstaigos, rajonų žemėtvarkos skyriai, miestų ir rajonų savivaldybės.
Norint, kad žmonės patikėtų, jog korupciją galima įveikti, būtina sumažinti jos lygį kasdieniame gyvenime. Tačiau tikėtis didelės teisėsaugos pareigūnų pagalbos siekiant esminių permainų kelių policijoje ar sveikatos apsaugoje yra naivu. Tai, regis, pripažįsta ir jie patys. Anot Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovo Žimanto Pacevičiaus, kelių policija net nėra jų prioritetinė sritis, o korupcija ligoninėse – problema, kurią išspręsti galima tik esminėmis struktūrinėmis reformomis.
STT vadovas teisus. Kaip rodo teigiami Estijos ir Gruzijos pavyzdžiai, korupcijos kelių policijoje pažabojimas, visų pirma, yra viešojo valdymo reformų rezultatas. Tačiau, siekiant pokyčių, nebūtina laukti strateginių sprendimų „iš viršaus“. Juk niekas poliklinikos administracijai netrukdo prie įėjimo į polikliniką pakabinti stendo su žinia, kad jos darbuotojai kyšių neima, o visos dovanos keliaus, pavyzdžiui, į vaikų namus.
Deja, šiuo metu korupcijos prevencija ir antikorupcinis švietimas yra apleisti baudžiamojo persekiojimo naudai. Valstybės tarnautojai ir verslininkai pabrėžia prevencijos, švietimo bei gyventojų antikorupcinių iniciatyvų svarbą, tačiau iš tiesų šie kovos su korupcija būdai susilaukia minimalaus dėmesio. Atrodo, kad dauguma Lietuvos politikų žymiai patogiau jaučiasi tobulindami įstatymus ir reikalaudami greitų rezultatų iš kitų, o ne skaidrindami savo institucijas ar bandydami įtraukti piliečius, kam, žinoma, reikia didesnių resursų ir, visų pirma, noro.
Taigi neturėtų stebinti tai, kad, palyginus su 2008 metais, perpus mažiau gyventojų (tik 24 proc. vietoje 48 proc. prieš trejus metus) žino, kam turėtų pranešti apie korupcijos atvejį. Tik 26 proc. teigia esą pasirengę apie tai pranešti, o dauguma gyventojų mano, kad pranešę nukentės labiau nei korumpuoti asmenys, kurių, greičiausiai, niekas net nenubaus.
Palyginus su 2008 metais, tik 15 proc. gyventojų norėtų dalyvauti antikorupcinėje veikloje (22 proc. 2008 m.) – daugiau nei pusė dalyvauti tokioje veikloje nenori. Sunku įtikinti žmones būti pilietiškais, kai neturime įstatymo, užtikrinančio efektyvią pranešėjų apsaugą. Net pati p. Budrevičienė teigia, kad antrąkart apie „Krekenavos“ agrofirmą veikiausiai nepraneštų.
Taigi, žvelgiant į naująjį Korupcijos žemėlapį, tenka pripažinti, kad vis dar esame linkę kovą su korupcija deleguoti teisėsaugos institucijoms ir nematome aiškaus savo pačių vaidmens kuriant skaidresnę ir nekorumpuotą visuomenę. Dauguma mūsų nepotizmą – bičiulių ir giminių protegavimą – laiko labiausiai Lietuvoje paplitusia korupcijos forma, bet ir patys nevengtų pasinaudoti ryšiais. Tik nejaugi manome, kad visada turėsime pakankamai pinigų ir pažinčių bet kokiai problemai išspręsti?
