Išskirtiniame interviu „15min“ Ž.Plytnikas neslėpė, kad daugelis viešųjų pirkimų konkursų, per kuriuos dalijami milijonai teka į žiniasklaidą, skleidžia korupcijos dvoką. Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas mato akivaizdžias schemas, kaip žiniasklaida iš pradžių užsipuola politikus, o vėliau nutyla arba pradeda juos girti, nes šie per tarpininkus – viešųjų ryšių bendroves – nusiperka ramybę mokesčių mokėtojų pinigais. Ž.Plytnikas teigia pasiryžęs suardyti šias korupcines schemas.
– Vieša paslaptimi laikoma korumpuotos žiniasklaidos reketo forma, kai už tam tikros informacijos neskelbimą ministrų prašoma „atsiskaityti“ per ministerijų skelbiamus viešuosius pirkimus. Kokie konkretūs tokio reketo pavyzdžiai žinomi jūsų tarnybai?
– Užtenka paanalizuoti straipsnius kai kuriuose laikraščiuose apie vieno ar kito ministro veiklą. Iš pradžių – skandalas, o paskui – tyla ir ramybė, už kurią sumokama pasinaudojus viešaisiais pirkimais. Juos laimi numatyti tarpininkai – viešųjų ryšių įmonės, kurios ir paskirsto pinigus vienai ar kitai žiniasklaidos priemonei. Tada jau pasirodo teigiami straipsniai.
– O kodėl, jūsų nuomone, baiminamasi tiesiai šviesiai pasakyti, kas atėjo, ko prašė? Juk tai – reketas?
– Aš nebijau. Daugiausiai bendrauju su ta žiniasklaida, kuri yra objektyvi, gerbia savo skaitytojus, nesinaudoja juodosiomis technologijomis. Vieni leidiniai klausia manęs, kokius pokyčius planuojame, kaip kovojame su pažeidimais. O kiti skambina tik tuomet, kai kapstosi po mano asmeninį gyvenimą. Institucijos veikla, viešųjų pirkimų skaidrumas jų nedomina.
Tą aš ir pats pajutau savo kailiu. Kai užkirtome kelią Aplinkos ministerijos surengtam daugiabučių renovavimo programos viešinimo konkursui, apie mane ir apie buvusį ūkio ministrą Dainių Kreivį pasirodė straipsniai pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Nes pinigai – visagaliai: dėl jų žmogų galima ir sutrypti, galima ir išaukštinti.
– O kaip suvaldyti tokius dalykus?
– Dabar atliekame analizę, kuriame mechanizmus ir stengiamės bendradarbiauti su teisėsauga, kad pagaliau pradėtume kontroliuoti tų konkursų laimėtojų-tarpininkų nuolatines pergales. Manau, kad artimiausiu laiku užkirsime kelią susitarimams ir iš anksto numatytiems konkursų laimėtojams.
– Kokiu būdu?
– Rengiamos naujos viešinimo konkursų sąlygos, kuriose bus tam tikrų saugiklių, neleisiančių konkursų nuolat laimėti toms pačioms „etatinėms“ įmonėms.
Viešųjų pirkimų tarnyba siekia, kad viešieji pirkimai vyktų skaidriai ir būtų užtikrinta žiniasklaidos konkurencija. Dabar sąžiningais būdais laimėti didelio konkurso beveik neįmanoma. O pranašumą turi ne tas, kuris pateikia geriausią pasiūlymą, o tas, kas kojomis spardo valdiškas duris.
Jei į darbą įsitrauks Valstybės kontrolė, teisėsaugos institucijos, Konkurencijos taryba, manau, kad taip, kaip buvo anksčiau, tikrai nebebus.
– Tai dabar, po šio pareiškimo, lauksite eilinės straipsnių dozės?
– Ne pirmą kartą.
– Nesibaiminate, kad bus ne tik straipsnių, bet ir politikų spaudimo?
– Džiaugiuosi, kad yra ir kitokio spaudimo – skaidrinti, kuo efektyviau kontroliuoti, kaip leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Kitaip tariant, yra politikų, institucijų, kurios pasiryžusios mažinti šešėlinį biudžetą. Tai – prezidentūra, Valstybės kontrolė, Seimo pirmininkė. Žinau ir tuos politikus, kurie tarnybos nemėgsta. Bet kontrolierius retai kada būna mėgstamas, ypač tarp pažeidėjų.
– Kurios institucijos dažniausiai vykdo neskaidrius viešuosius pirkimus žiniasklaidos paslaugoms pirkti?
– Ministerijos. Visų ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų mes dar nespėjome patikrinti, tačiau kol kas aiškėja, kad, kaip įtariama, neskaidriai konkursus vykdė Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė mokėjimų agentūra, Aplinkos ministerija.
Tokių konkursų nugalėtojai jau keletą metų nepasikeičia, visų pirkimų schema ir mechanizmas – vienodi.
– Kurios agentūros laimi dažniausiai?
– „Publicum“ grupė, „VRP | Hill & Knowlton“, „VIP Viešosios informacijos partneriai“ bei su jomis susijusios įmonės. Matome ir tai, kas yra tariamo „viešinimo“ lyderis tarp leidinių.
– Kokie dažniausiai būna pažeidimai perkant informacijos viešinimo paslaugas?
– Pirmiausia, pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą sudaromos konkurso sąlygos, pritaikant jas vienam dalyviui. Konkursai, kaip mes pastebime, specialiai pritaikomi stambiems žaidėjams. Smulkios įmonės negali juose dalyvauti, nes neatitinka keliamų finansinių reikalavimų. Pavyzdžiui, reikalaujama, kad įmonės per keletą praėjusių metų būtų sudariusios 3 mln. litų vertės sutarčių. Tokie barjerai nedidelėms, bet ne prastesnėms įmonėms, yra neįveikiami. Todėl visą liūto dalį pasiima didieji rykliai.
Kartais reikalaujama tiksliai tokios apyvartos, kokią turi konkreti įmonė. Tuomet akivaizdu, kad konkursas organizuojamas būtent jai. Koks ministras bus patenkintas, jei apie jį blogai rašys? Geriau jis skirs lėšų „viešinimui“ ir taip nusipirks ramybę.
Toliau niekas netikrina, kaip pinigai panaudojami. Tiriant vieną atvejį paaiškėjo, kad paskelbus konkursą informacijos sklaidai iš tos „sklaidos“ tebuvo nuotrauka ir dvi eilutės teksto, nors turėjo būti parengtas straipsnis.
Didžiausia bėda ta, kad institucijos, vykdydamos konkursą, tiksliai nenurodo, ką perka, kokiais kiekiais ir kaip tai bus pateikiama. Viešinimo paslaugas perka kaip katę maiše, net nesidomėdamos, ką už tuos pinigus gaus. Klausimas tik ar tai daroma iš nežinojimo, ar sąmoningai.
– Kas turėtų prižiūrėti, kaip konkursą laimėjusi įmonė atlieka savo įsipareigojimus?
– Pati perkančioji organizacija. Bet dažniausiai to nedaro.
– Ką daryti, kad kontrolė būtų?
– Viešųjų pirkimų tarnyba rengia rekomendaciją dėl viešųjų pirkimų vidaus kontrolės. Sutarčių vykdymą pirmiausia turės kontroliuoti perkančiosios organizacijos.
– Tai ateitis, o praeityje buvę neskaidrių konkursų autoriai ir laimėtojai už slaptus susitarimus liks nenubausti?
– Viskas priklauso nuo sutarčių, kaip jos sudarytos, kas atsakingas už tos sutarties vykdymą. Reikia pripažinti, kad Viešųjų pirkimų tarnyba tikrai viena visų konkursų nesužiūrės. Perkančiajai organizacijai pačiai turėtų rūpėti geras jos vardas.
– Tačiau kol kas ta perkančioji organizacija dažniausiai tyli. Kiek siekia atmintis, apie žiniasklaidos šantažą viešai prabilusi kol kas yra tik krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Kaip jums atrodo, kodėl?
– Esama situacija yra labai patogi. Koks ministras bus patenkintas, jei apie jį blogai rašys? Geriau jis skirs lėšų „viešinimui“ ir taip nusipirks ramybę. Manau, kad atsakyti, kam ir kaip išleido mokesčių mokėtojų pinigus, turi kiekvienas ministras asmeniškai.
– Bet tokios priemonės tik laikinos, sumos kartą pasidavus reketui tik auga...
– O kas sakė, kad ministro kėdė amžina?
– Ar teisėsauga neturėtų aktyviau stebėti tokio po viešaisiais pirkimais paslėpto reketo?
– Be abejo, turėtų. Tai yra be galo dideli pinigai ir teisėsauga turėtų būti labai suinteresuota atlikti šiuos tyrimus. Tačiau iki šiol tokių tyrimų nėra. Galima būtų paklausti – kodėl. Reikia pripažinti, kad kol kas nėra tinkamo susikalbėjimo tarp mūsų tarnybos, ministerijų ir teisėsaugos. O tuo naudojasi nesąžiningi verslininkai.
– Ar vykdote monitoringą ir jei taip, tai kokia dalis iš VPT sprendimų nutraukti viešuosius pirkimus, stabdyti sutartis realiai yra įvykdoma?
– Jei mes įpareigojame nutraukti sutartį per 5, 10 dienų ar ją ištaisyti, sekame, kaip vykdomas įpareigojimas. Jei jis nevykdomas, kreipiamės į teismą.
Nepamenu tokios sutarties, kad tarnybos sprendimas teismo būtų pripažintas neadekvačiu, nebent sumažinama administracinė nuobauda.
Žemės ūkio ministerija yra apskundusi mūsų tarnybos išvadas dėl viešinimo konkursų. Šiuo atveju, yra dvi galimybės siekiant pozityvių tarpinstitucinių santykių: arba VPT pradeda nuolaidžiauti pažeidėjams, daryti kažkokias išlygas, arba ministerijos ir kitos perkančiosios organizacijos pakeičia požiūrį į viešuosius pirkimus. Mes išlygų daryti niekam neketiname.
Plaunami milijonai
2009–2011* – atliktas 1131 viešųjų pirkimų įvertinimas, iš jų 725-iuose (64 proc.) buvo nustatyta pažeidimų.
2009–2011* – atlikti 37 viešinimo paslaugų pirkimų įvertinimai, 32-uose (86 proc.) buvo nustatyta pažeidimų.
2009–2011* – atliktų viešinimo paslaugų preliminari vertė – maždaug 31,4 mln. litų, nors tiksliai šios sumos įvardyti neįmanoma – kai kurios pirkimo procedūros nutrauktos arba nėra nei skelbimų, nei viešojo pirkimo procedūrų ataskaitų.
2009 m. įvyko 118 informavimo ir viešinimo paslaugų pirkimų.
2010 m. įvyko 158 informavimo ir viešinimo paslaugų pirkimai.
*- iki 2011 m. gegužės 2 d.
