– Ar labai šiuo metu yra užteršta Baltijos jūra?
– Baltijos jūros būklė kol kas negerėja ir ji išlieka viena labiausiai užterštų jūrų Europoje. Taip yra todėl, kad ji – uždara jūra, vanduo pasikeičia per 20–30 metų. Tai gamtinės savybės, kurių pakeisti negalime, tačiau tai žinodami, turime prisitaikyti savo kasdiene elgsena, kuri padėtų tausoti ir išsaugoti gyvą Baltijos jūrą ateities kartoms.
Pagrindiniai taršos šaltiniai – žmogaus ūkinė veikla (žemės ūkis, buitinės nuotekos), intensyvi laivyba, stambūs energetikos infrastruktūros projektai. Be to, Baltijos jūra po II-ojo Pasaulinio karo tapo ir nemenku karinės pramonės atliekų sąvartynu. Nuodingų medžiagų, randamų vandenyje, sąrašas yra ilgas: fosforo, azoto junginiai, radioniuklidai, sunkieji metalai, dioksinai, furanai, hormonai ir daug kitų.
Pagrindiniai taršos šaltiniai – žmogaus ūkinė veikla (žemės ūkis, buitinės nuotekos), intensyvi laivyba, stambūs energetikos infrastruktūros projektai.
Manau, kad ne tik mokslininkai, nuolat pateikiantys pagrįstų duomenų, bet ir poilsiautojai prie jūros pastebi, kad kasmet jūros „žydėjimo“, kitaip tariant, eutrofikacijos, procesai – vis aktyvesni ir dažnesni. Būtent jie yra viena didesnių grėsmių jūros ekosistemai ir bioįvairovei.
– Kam jūroje šiuo metu kyla didžiausia grėsmė? Kokios yra didžiausios Baltijos jūros problemos?
– Neseniai, spalio pabaigoje, mokslininkus ir gyventojus nustebino faktas, kad Melnragės pakrantę padengė storas dumblių sluoksnis, o tai tokiu metų laiku – visiškai neįprasta.
Tačiau toks dumblių vešėjimas aiškiai rodo, kad skalbimo priemonės, kuriose yra azoto ir kuriose yra didesnis kiekis detergentų, ir kitos nuotekos iš ūkinės veiklos, pakliuvusios į nepratekantį vandens telkinį, keičia jūros situaciją. Praėjusių metų duomenys rodo, kad Baltijos jūroje užfiksuotas stipresnis nei per pastaruosius penkerius metus dumblių žydėjimas – jais buvo padengtas 377 tūkst. kvadratinių kilometrų plotas (jį galime lyginti su Vokietija). Anot mokslininkų, tai lėmė ir mažesnis vėjuotumas bei užsitęsę karščiai, tačiau akivaizdu, kad nemažai „nuveikė“ ir preparatai, patekę į vandenį iš aplinkinių ūkių.
Antroji problema – ženklus genotoksiškumo augimas per pastaruosius metus. Per pastaruosius porą metų Baltijos jūros regione (taip pat ir Lietuvos ekonominėje zonoje) labai padaugėjo negrįžtamų genetinių pakitimų žuvų ir moliuskų populiacijose. Baltijos jūroje nustatytos net 45 ypač didelės genetinės rizikos zonos (iš 100 tirtų), kur pavojingas genetinių pažeidimų lygis randamas 80–100% tirtų individų.
– Kaip galėtų kiekvienas mūsų prisidėti prie Baltijos jūros išsaugojimo?
– Atsakingiau vartoti, rinktis aplinkai „draugiškesnes” priemones, savo aplinkoje ir šeimose dažniau rasti laiko pasikalbėjimui apie mūsų visų atsakomybę aplinkai, kurioje gyvename. Juk nekenkdami aplinkai – rūpinamės patys savimi.
– Ar vienas žmogus gali imtis iniciatyvos? Ar ji bent kiek prisidėtų? O gal reikėtų visoms Baltijos jūros regiono šalims kurti bendrą jūros gelbėjimo strategiją?
– Žmogus prie žmogaus – ir iniciatyvos jau ne pavienės. Jei kasdieniame gyvenime kiekvienas imtumėmės priemonių, tokių, kaip atsakingas vartojimas ir nusiteikimas neteršti, tai jau būtų nemažas rezultatas.
Žmogus prie žmogaus – ir iniciatyvos jau ne pavienės.
Tiek HELCOM Baltijos jūros veiksmų plane, tiek ES Baltijos jūros regiono strategijoje yra įvardijami veiksmai, kurie galėtų padėti siekti geresnės Baltijos jūros būklės valdant dumblėjimo, pavojingų cheminių medžiagų ar taršos iš laivybos mažinimo procesus. Tačiau kiekviena valstybė narė turi siekti efektyviai valdyti šią situaciją ir ypač rūpestingai įgyvendinti savo įsipareigojimus mažinti taršą, siekti, kad dabartinės ir ateities kartos tausotų jūros išteklius.
Tam pirmiausia turime stengtis sumažinti maistinių medžiagų patekimą į jūros vandenis, tinkamai pertvarkyti gyvenamųjų vietovių nuotekų valymo įrenginius, mažinti taršą iš žemės ūkio šaltinių.Taip pat kiekvienas mūsų gali prisidėti tausodami ploviklius, skalbiklius ar rinkdamiesi tuos, kuriuose yra mažiau fosfatų.
Helsinkio komisijos HELCOM duomenimis, atsisakius šiuos junginius naudoti plovimo priemonėse, eutrofikacija Baltijos jūroje sumažėtų 24 procentais. Kai kurie ploviklių gamintojai jau pradėjo befosfatės technologijos diegimą.
– Rūpestį Baltijos jūra išsakote jau gana seniai. Kaip toks susirūpinimas tapo gyvenimo dalimi ir kaip sekasi Baltijos jūros saugojimo iniciatyvų imtis Europos Parlamente?
– Džiaugiuosi augusi kartu su supratimu, kad pilnavertis gyvenimas ir galimybė juo džiaugtis atkeliauja tik tuomet, kai gerbi visa, kas tave supa. Nuo vaikystės augau aplinkoje, kurioje buvo suprantama, kad, be asmeninių tikslų, kiekvienas žmogus visuomet turi ir atsakomybių aplinkiniams, visuomenei ir istorinei atminčiai. Tad rūpestis Baltijos jūra – kilo natūraliai.
Tiek kasdieniame darbe Europos Parlamente, tiek išsakomomis pozicijomis, tiek klausimais Europos Komisijai bei aktyviu dalyvavimu su šia sritimi susijusiame teisėkūros procese, akcentuoju būtinybę pasiekti ekonomikos ir ekologijos balansą, kad žmonių vykdoma ekonominė veikla nekenktų jūros būklei.
Projektas finansuojamas Europos Komisijos lėšomis.
Ši informacija prisideda prie Baltijos jūros regiono bendradarbiavimo pristatymo Lietuvoje
 |
