Nebe pirmus metus išsakomus nuogąstavimus, kad Baltijos jūra, neva, ilgainiui gali paskandinti Žemaitiją atmeta Klaipėdos Universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Albertas Bitinas. Jis sako, kad sezoniniai potvyniai tose teritorijose susidaro ne nuo jūros vandens pritekėjimo, bet dėl kritulių ir pro upių žiotis plūstančio vandens.
Tūkstantmečių akimirkos
„Tūkstantmečiai parodys, kaip bus iš tikrųjų, – tarsi juokauja mokslininkas, – pietinė Baltijos dalis geologiniu požiūriu mažiau kinta, negu šiaurinė: sparčiausiai jūros dugnas kyla Botnijos įlankoje. Kartais dugno kilimas siekia iki 10 milimetrų per metus.“
Įdomu ir tai, kad Botnijos įlankoje, kuri ankstyvaisiais laikotarpiais buvo sukaustyta ledynų, o ir šiais laikais pusę metų būna užšalusi, vanduo – beveik gėlas. Sūriausias vanduo yra ties Danijos sąsiauriu, kur Baltija jungiasi su Šiaurės jūra. Mokslininkai sako, kad toks kontrastas sukuria unikalią ekosistemą, kuri verčia įvairių rūšių žuvis prisitaikyti prie skirtingo vandens druskingumo lygio.
Prieš daugiau nei 100 tūkstančių metų plokščioje kristalinių uolienų įduboje pradėjusi formuotis Baltijos jūra laikoma palygini jaunu dariniu. Visgi, seniausia Baltijos jūros istorija nėra žinoma, nes su besitraukiančiu paskutiniuoju ledynmečiu užmarštin nuslinko ir ankstesnių periodų geologinių nuosėdų likučiai.
Šiomis dienomis laikomasi hipotezės, kad Baltijos jūra radosi iš vandens telkinio vadinamo Emija. Gėlavandenis Baltijos ledyninis ežeras, prieš daugiau nei 12 tūkstančių metų driekėsi pietinėje dabartinės Baltijos jūros dalyje, ir nesijungė su pasauliniu vandenynu todėl buvo atskirtas nuo druskingų okeano vandenų.
Moliuskai – laikmečių simboliai
Ledynams tirpstant, kol tarp dabartinės Švedijos ir Suomijos esančią Botnijos įlanką dar dengė storas įšalo sluoksnis, prieš beveik 10 300 metų vanduo užliejo vidurio Švediją ir pro susidariusį sąsiaurį į Baltiją plūstelėjo sūrios Šiaurės jūros bangos. Šie pokyčiai pažymėjo naują raidos etapą, kuris vadinamas Joldijos jūros periodu. Toks pavadinimas siejamas su tuomet čia išplitusio sūrių jūros vandenų gyventojo dvigeldžio moliusko Yoldia artica vardu.
Praėjus dar maždaug 800 metų, dėl tebesitęsiančio žemės plutos sluoksnių judėjimo, jungtis su Šiaurės jūra ėmė sekti, kol sūrus vanduo jau nebegalėjo patekti į besiformuojančią Baltijos jūrą. Trečiasis raidos periodas pavadintas Anciliaus ežero vardu ir kildinamas iš anuomet paplitusio pilvakojo moliusko Ancylus fluviatilis. Šis laikotarpis truko apie penketą amžių, kol vanduo vėl rado kelią į pasaulinį vandenyną.
Ryškiausius pėdsakus Lietuvos kranto teritorijoje besikeičianti Baltija paliko vadinamuoju Litorinos laikotarpiu. (Ir jam pavadinimas duotas pagal anuomet šiuose vandenyse vyravusio moliusko pavadinimą – Littorina littorea). „Tuo laikotarpiu susiformavo Kuršių Nerija, iš Kaliningrado pusės atkeliavo gintaras“, – nurodo A. Bitinas.
Prieš aštuonis tūkstantmečius šiaurinę Skandinaviją gaubę ledynai visiškai ištirpo, o tarp dabartinės Danijos ir Švedijos susiformavo Didžiojo Belto sąsiauris – iki šiol jungiantis Baltijos ir Šiaurės jūras. Dėl įsiliejusių sūrių vandenų, anuomet Baltijos jūra pasiekė didžiausią druskingumo lygį, o vanduo sėmė ketvirtadaliu didesnę teritoriją, nei dabartinė.
Keičiasi kas dieną
Paskutinysis Baltijos jūros formavimosi periodas, vadinamas Limnėjos ir Mijos jūros arba politoriniu laikotarpiu. Prasidėjęs prieš 4000 metų, jis tęsiasi iki šiol. Kiekvienas laikotarpis palieka savo žymes Baltijos jūros pakrantėse. Tuos pokyčius stebime ir šiomis dienomis.
A. Bitinas atkreipia dėmesį į besikeičiančią kranto liniją ties Šventąja, taip pat sako, kad jūros vanduo užlieja Kuršių Nerijoje buvusias senovines gyvenvietes. „Po vandeniu archeologai randa senovinių šulinių, prieš du tūkstančius metų ręstų statinių liekanas“, – apie besikeičiantį Baltijos jūros regioną pasakoja A. Bitinas.
Klaipėdos universiteto mokslininkai nurodo, kad kaimyninių šalių specialistai yra ištyrinėję savo valstybių pakrantes, o kartu ir sukaupę gausios medžiagos apie visą Baltijos jūros baseiną. Geologiniai pasikeitimai vyksta dėl natūralios jūros raidos ir žmogus jiems įtakos daryti nepajėgia, tačiau yra daugybė sričių, kur civilizacija drąsiai keičia padėtį ir Baltijos jūros regiono ateitį sprendžia šiandien.
2009 metais Europos Komisija iniciavo Baltijos jūros regiono strategiją ir pirmą kartą savo istorijoje pateikė konkrečius pasiūlymus, skirtus Baltijos jūros makroregiono valstybėms – Lietuvai, Latvijai, Estijai, Suomijai, Švedijai, Danijai, Vokietijai ir Lenkijai. Vienas prioritetinių tikslų – sukurti ekologiškai tvarų Baltijos jūros regioną, nes dėl didelės taršos nyksta žuvų ištekliai, išlieka naftos išsiliejimo rizika, pokyčius jūroje lemia klimato kaita. Tikimasi, kad švaresnė jūra bus patraukli ir naudinga aplinkos, poilsio bei turizmo požiūriu.
Straipsnyje panaudota Baltijos Aplinkos Forumo (http://www.bef.lt) išleistos knygos „Atrask Baltijos jūrą. Spalvingas ir verdantis jūros gyvenimas“ ir Latvijos vandens ekologijos instituto (http://www.lhei.lv) medžiaga.
 |
Projektas finansuojamas Europos Komisijos lėšomis
Ši informacija prisideda prie Baltijos jūros regiono bendradarbiavimo pristatymo Lietuvoje. Projektas finansuojamas Europos Komisijos lėšomis
