Pradėdama gedulingą Seimo posėdį I.Degutienė sakė, kad „šiomis dienomis kiekvienas iš mūsų savitai prisimename tuos momentus, kai tekdavo susitikti, kartu dirbti ir asmeniškai bendrauti su šviesaus atminimo A.Brazausku“. Ji pakvietė pagerbti prezidento atminimo tylos minute.
„Visi jaučiame: šiandien vyksta dar vienas valstybės gyvenimo lūžis, istorija tampa dar vienas Lietuvos istorijos etapas. Baigiasi valstybės laikotarpis, kurį ženklino A.Brazauskas. Prabėgę metai istorijos užmarštin nugramzdino faktą, kad jam teko būti ir Lietuvos Seimo pirmininku. Šiandien sunku net įsivaizduoti, ką reiškė eiti tokias pareigas 1992-ųjų Lietuvoje“, – prisiminė I.Degutienė.
„Šviesaus atminimo prezidentas ne tik tvirtai stovėjo prie šturvalo savo jachtoje, bet ir sėkmingai laviravo didžiojoje politikoje tarp įvairių povandeninių srovių. Jam teko kelti bures pavėjui ir prieš srovę, būti bangų iškeltam labai aukštai ir bloškiamam žemyn, išgyventi ne vieną audrą ir patirti įvairių purslų bei rifų“, – kalbėjo parlamento vadovė.
Seimo pirmininkės teigimu, „galime tik džiaugtis, kad velioniui prezidentui užteko tvirtybės atlaikyti daugelį istorinių išbandymų ir laiku priimti istoriškai reikšmingus valstybei sprendimus“. Esą su A.Brazausko darbais keitėsi valstybės politikos samprata, žmonių mąstymas, požiūris į valstybę ir valdžią: „Su Algirdu Brazausku keitėsi ir pati Lietuva.“
I.Degutienė akcentavo, kad jai atmintyje jis išliko iškilus politikas, bet pirmiausia žmogus, „kuris mokėjo ir galėjo bendrauti su visais paprasta ir kiekvienam suprantama kalba“.
Č.Juršėnas: A.Brazauskas puoselėjo tėvynę ir tarybiniais metais (papildyta 11.15 val.)
„Šiandien mes susirinkome pagerbti vyro, kuris kaip plačiašakis ąžuolas tvirtai ir ryškiai stovėjo didžiulių audrų blaškomoje XX amžiaus antrosios pusės Lietuvoje: priešo aneksuotoje ir išsilaisvinusioje“, – pradėjo Č.Juršėnas ir priminė, kad A.Brazauskas – ne tik pirmasis tautos išrinktas Lietuvos prezidentas, bet ir pirmasis atkurtos Lietuvos Seimo pirmininkas, pirmasis jungtinės Lietuvos socialdemokratų partijos, įkurtos prieš dešimtmetį, lyderis, taip pat – pirmasis „anuometinis komunistinis veikėjas, ryžtingai skaldęs totalitarinės TSKP monolitą“.
„A.Brazauskas priklausė tai lietuvių tautos daliai, kuri, išvengusi pokario šūvių, Sibiro tremties ir gulagų, viešai paklusdama okupantų valiai, kartu ieškojo būdų, kaip puoselėti savo tėvynę, – kelti jos ekonomiką, materialinę bazę, duoti žmonėms darbo, ugdyti švietimą, mokslą ir kultūrą. A.Brazauskas buvo pirmųjų, kurie tai darė, gretose. Šiandien sunku rasti naivuolį, kuris siūlytų sugriauti Kauno HES, Vilniaus operos ir baleto teatrą, Klaipėdos laivų statyklas, išardyti autostradas, bet gausu tokių, kurie visa tai organizavusius, kūrusius žmones su pasimėgavimu vadina kolaborantais“, – kalbėjo Seimo narys.
A.Brazausko išmintis svaria dalimi lėmė ne tik Lietuvos, bet ir Estijos bei Latvijos išsilaisvinimo sėkmę.Č.Juršėnas pripažino, kad tarybiniais metais A.Brazauskas vykdė centrinės sovietinės valdžios Maskvoje nurodymas. Tačiau pridūrė, kad velionis „mokėjo ir juos apeiti, išsisukti, padaryti kitaip. Ne veltui tarybinis Lietuvos generalgubernatorius, t. y. CK antrasis sekretorius, buvo liepęs paruošti dokumentus atleisti A.Brazauską iš CK sekretoriaus pareigų. Mat A.Brazauskas sugebėjo nustumti nuo Vilniaus į provinciją didelės gamyklos statybą, kuri būtų sukėlusi kitataučių „pagalbininkų“ invaziją į sostinę“.
A.Brazausko bendražygis bandė dar kartą atremti kritiką, esą buvęs Lietuvos komunistų lyderis nerodė pakankamai ryžto siekiant šalies nepriklausomybės: „Velionis į tokius kaltinimus ne kartą yra argumentuotai atsakęs: elgėsi taip todėl, kad to meto sąlygomis jis atsakė už Lietuvos likimą, jos žmonių gyvenimą, kraują. Sąjūdis tuo metu buvo mūsų žygio į laisvę avangardas, o A.Brazauskas buvo atsakingas ir rūpinosi arjergardu. Atmetant tarybinę imperiją tai buvo nė kiek ne mažiau svarbu, negu žengti avangarde.“ Esą „A.Brazausko išmintis svaria dalimi lėmė ne tik Lietuvos, bet ir Estijos bei Latvijos išsilaisvinimo sėkmę“.
Č.Juršėnas pabrėžė, kad svarbiausi – veiksmai: „Kai išmušė nepriklausomybės valanda, A.Brazauskas ir mes, jo bendražygiai, visiškai įvykdėm tautos valią ir savo balsais parėmėme nepriklausomybės atkūrimą. Ne veltui ką tik Kovo 11-ąją išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pareiškė: „Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos komunistų partija.“
Kartais tik pajuokaudavo: „Lietuvių tauta turi daug talentingų žmonių, tarp jų – apdovanotų neapykantos talentu.Politikas vardijo pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento darbus: jis kūrė šią instituciją, formavo užsienio politiką, draugiškus santykius su Lenkija, tarėsi dėl okupacinės kariuomenės išvedimo, pasirašė sienos sutartį su Rusija, jo parašą „rasime ir istoriniuose Lietuvai – Europos Sąjungos bei NATO – dokumentuose.“
Taip pat Seimo narys pabrėžė, jog A.Brazauskas, pats būdamas tiksliųjų mokslų auklėtinis, visą gyvenimą labai domėjosi kultūra, tautos paveldu. Be kitų projektų, „jis globojo pilių komplekso sutvarkymą, o didžiausias užmojis šioje srityje – Valdovų rūmų atstatymas. Šis projektas yra sulaukęs ir kritikos, tačiau neabejoju, kad tų oponentų vaikai ar anūkai tikrai didžiuosis rūmais, menančiais garbingą mūsų tautos praeitį.“
„A.Brazauskas pagal daugelį dėmenų buvo tipiškas lietuvis. Tai viešai yra pareiškęs ir Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis. Aukštas, tvirtas, šviesiaplaukis, atviro ir nuoširdaus charakterio. Niekada nesipuikavo, neintrigavo, nepavydėjo. Kalbėjo paprastai ir aiškiai, kiekvienam suprantama kalba. Galėjo bendrauti su kiekvienu, suprasti kiekvieną. Jam, kaip reta kam iš šiandienos Lietuvos veikėjų, teko patirti didžiulį politinių oponentų, šiaip ekstremistų įtūžį, šmeižtą, intrigas. Jis buvo įvairiopai kaltinamas. Jo gyvenamoji ar poilsio vietos buvo sekamos, bandyta kelti bylas. Ar tai atsiliepė jo sveikatai, jo dvasinei būsenai? Žinoma. Bet ir čia jis stengėsi išlikti ramus, nepulti į žodžių karą, nekerštauti. Kartais tik pajuokaudavo: „Lietuvių tauta turi daug talentingų žmonių, tarp jų – apdovanotų neapykantos talentu“, – sakė Č.Juršėnas.
A.Kubilius: A.Brazauskas liko su tauta, kitaip nei dauguma kabinetinių partinių bendražygių (papildyta 11.26 val.)
„Prieš kelis mėnesius aplankiau prezidentą A.Brazauską ligoninėje. Išėjimas jau buvo paženklinęs Algirdo Mykolo Brazausko veidą. Jis sakėsi dar labai norįs džiaugtis gyvenimu ir rūpinosi Valdovų rūmais. Šnekučiavomės apie Lietuvos reikalus. Paprastai ir žmogiškai. Šiandien susirinkome taip žmogiškai, paprastai ir pagarbiai atsisveikinti su išėjusiuoju“, – savo kalboje prisiminė premjeras Andrius Kubilius.
Kartu su daugeliu politinių bendražygių užaugo ir subrendo Komunistų partijoje, tačiau atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais tekusiose sunkiose situacijose jis priėmė reikalingus sprendimus to meto Lietuvai.Anot ministro pirmininko, niekam nekyla abejonių, kad velionis buvo ir išlieka pirmojo nepriklausomybės dvidešimtmečio vienu iš reikšmingiausių politinių lyderių. „Galima tik retoriškai klausti, kas tai – Apvaizdos dovana ar likimo netikėtas vingis, kad A.Brazauskas kaip asmenybė susiformavo tarybiniais metais, tačiau jo, tautos lyderio, savybės visa jėga atsiskleidė Sąjūdžio pradžioje, kai jis išėjo ir liko su tauta, skirtingai nuo daugumos tuomečių kabinetinių partinių bendražygių, prisiimdamas ir lyderystės naštą“, – kalbėjo premjeras.
„Nesakau, kad jis nedarė klaidų. Buvome skirtingose partijose. Kai kuriuos dalykus vertinome skirtingai. Jis buvo kairiosios partijos, kuri ilgiausiai per šį dvidešimtmetį valdė Lietuvą, vienas iš vadovų ir jų autoritetas. Su daugeliu politinių bendražygių užaugo ir subrendo Komunistų partijoje, tačiau atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais tekusiose sunkiose situacijose jis priėmė reikalingus sprendimus to meto Lietuvai“, – tęsė A.Kubilius.
Anot premjero, atsisveikiname ne tik su A.Brazausku, bet ir „su tais pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais, kai buvo kuriami dideli Lietuvos istorijos dalykai. Ir tai darė dideli Lietuvos lyderiai“. „Priimkite nuoširdžią mano užuojautą vienam iš jų išėjus. Ir telieka iš širdies palinkėti išėjusiajam – tebūna lengva jam jo mylėta Lietuvos žemelė ir telieka šviesus jo atminimas“, – kalbėjo ministras pirmininkas.
