„Be jo pavardės sunkiai įsivaizduojama nepriklausomos Lietuvos atsiradimo ir pirmųjų kelių dešimtmečių Lietuvos politika“, – konstatavo politologas Raimundas Lopata.
„Aš manau, kad yra vienintelis vertinimas – tik teigiamas“, – apibūdindama A.Brazausko vaidmenį Lietuvos politikoje sakė politologė Lidija Šabajevaitė, jo prezidentavimo metais dirbusi šalies vadovo vidaus politikos grupės vyriausiąja referente.
Buvo būdingas politinis santūrumas
Pašnekovės nuomone, svarbiausi A.Brazausko, kaip politiko, bruožai buvo „sugebėjimas ir vidaus reikalais pasirūpinti, taip pat – kad būtų išlaikytas autoritetas ir tarptautinėje erdvėje.“ Tuomečio prezidento darbas užsienio politikos klausimais, L.Šabajevaitės teigimu, buvo ypač svarbus: nors Lietuva jau buvo pripažinta tarptautiniu mastu, reikėjo integruotis į įvairias tarptautines organizacijas.
R.Lopatos nuomone, bene ryškiausias A.Brazausko, kaip politiko, bruožas – politinis santūrumas, kurį „kabutėse galima rašyti kaip tam tikrą „oportunizmą“ – ypač tai pasireiškė užsienio politikoje.“ Ši savybė vertinta nevienareikšmiškai: vieniems tam tikrai laikotarpiais tai buvo negatyvus požymis, kitiems – pozityvus.
Mano supratimu, jo pažiūrose aptiktume ir tautinio komunizmo elementų, ir kultūrinio nacionalizmo.Politologas priminė, jog politikas tiek auštant nepriklausomybei, tiek vėliau vadovavosi arba bent skelbė, kad vadovaujasi, taktika „žingsnis po žingsnio“.
A.Brazausko Lietuvos komunistų partija 1990-ųjų gruodį persivadino Lietuvos demokratine darbo partija. 2001 metais ši politinė jėga susiliejo su Socialdemokratų partija. A.Brazauskas išrinktas jos pirmininku. Tačiau ekspertai ir politikai ne kartą yra abejoję, kokios yra jo politinės pažiūros.
„Yra įvairių nuomonių, jos skiriasi net tarp artimiausių jo bendražygių. Mano supratimu, jo pažiūrose aptiktume ir tautinio komunizmo elementų, ir kultūrinio nacionalizmo. Taip jį reikėtų vertinti. O tokias pažiūras suformavo visas jo gyvenimas: šeima, kurioje jis augo, darbinė veikla, asmeninis požiūris į gyvenimą. Iš tikrųjų socialdemokratu jį sunkiai pavadintume, bet tautinio komunizmo bruožų aptiktume. O širdyje iš tikrųjų jis buvo etnografinės, kultūrinės Lietuvos išpažintojas“, – kalbėjo R.Lopata.
Prie širdies – premjero darbas
A.Brazauskui teko dirbti ir prezidentu, ir Seimo pirmininku, ir premjeru. L.Šabajevaitė sutiko, kad bene geriausiai politikas jautėsi premjero kėdėje. „Bet aš nenorėčiau sakyti, kad jam būnant prezidentu mažai kas buvo padaryta. Taip, tai buvo visiškai naujas darbas ir žymiai sunkesnis. Tuo tarpu premjero darbe jis turėjo ir patirties, ir ūkininkavimas jam buvo artimesnis. Bet negalima jokiu būdu pasakyti, kad prezidentinis laikotarpis buvo nevykęs. Atvirkščiai – pagal to meto tarptautines ir vidaus sąlygas viskas tikrai buvo gerai“, – mano politologė.
Ne paslaptis, kad mūsų politiniame Bermudų trikampyje – prezidentas, Seimas, Vyriausybė – Vyriausybės vadovo rankose yra sutraukta labai didelė galia.Politiko norą dirbti Vyriausybėje pastebėjo ir R.Lopata: „Jis savo memuaruose yra atvirai prisipažinęs, kad užsienio politika jam yra gana tolima, todėl praktiškai dėl šios priežasties, kaip pats sakė, jam buvo kur kas artimesnis ir daugiau pažįstamas ministro pirmininko darbas. Tai jis argumentavo faktu, kad puikiai pažįsta Lietuvą. Tai iš tikrųjų, galima sakyti, buvo teisybė. Buvo vienas geriausių bent jau jos ūkio žinovų.“
Politologas užsiminė, kad galėjo būti ir politinių priežasčių. „Ne paslaptis, kad mūsų politiniame Bermudų trikampyje – prezidentas, Seimas, Vyriausybė – Vyriausybės vadovo rankose yra sutraukta labai didelė galia. Tad šiuo atveju galima teigti, kad iš tikrųjų šitas postas buvo jam svarbus ne tik kaip žmogui, pradirbusiam, pavadinkime taip, ūkinį darbą, bet, kaip jis galvojo, ir dėl geresnių galimybių išnaudoti politinę įtaką“, – kalbėjo R.Lopata.
Daugiaspalvė karjera
L.Šabajevaitė sakė negalinti įvardyti didesnių politiko nesėkmių: „Dabar aš tikrai negalėčiau pasakyti, nes tokių jau labai ryškių nesėkmių tikrai nebuvo.“
R.Lopata svarstė, kad sunku išskirti vien A.Brazausko laimėjimus ar nesėkmes, pavyzdžiui, jo prezidentavimo laikotarpiu. Jam vadovaujant šaliai pasiprašyta į NATO ir Europos Sąjungą. Kita vertus, 1995 metais jis ir premjeras Adolfas Šleževičius su Latvijos prezidentu Gunčiu Ulmaniu ir jo atstovais pasirašė Maišiagalos memorandumą. Šiuo dokumentu buvo nustatyta, kaip Lietuva ir Latvija pasidalys Baltijos jūroje esantį povandeninį naftos šelfą su galimais naftos ištekliais. Po kilusio skandalo A.Brazauskas atšaukė savo parašą.
„Jis buvo paprastas mirtingasis, jo veiklai taip pat būdinga įvairių spalvų gama. Bet tai, kad taip susiklostė politinės aplinkybės, kuriose jisai pritapo, tapo jo sėkmės garantu. Šiaip ar taip, paprastas mirties faktas, atrodytų, ar ne? O apie tai kalba visa Europa“, – sakė R.Lopata.
Iš sovietmečio – į Nepriklausomybę
Paklausta, ar A.Brazausko politiko karjerą reikėtų vertinti kaip vientisą, ar atskirti veiklą iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir vėliau, L.Šabajevaitė atsakė: „Kiekvieno iš mūsų gyvenimai pagal aplinkybes skyrėsi. Tai suprantama. O kad žmogus daugiau mažiau nuosekliai ėjo į šitą, paskutinį Lietuvos etapą, turbūt nėra abejonių.“
Panašiai svarstė ir R.Lopata. „Kiekvieno žmogaus, pergyvenusio tuos laikotarpius, karjera dažnai dalijasi į kelis momentus: iki ir po nepriklausomybės. Natūralu, kad jis – ne išimtis.“
Politologas neprieštaravo minčiai, kad A.Brazausko laikyseną atgimimo metais lėmė ir gebėjimas pajausti žmonių nuotaikas, elgtis taip, kaip norėjo didžioji tautos dalis. „Bet su pajauta, man atrodo, čia didelės išimties nėra. Ne visi, suprantama, bet nemaža dalis tų, kurie suko į politiką, jautė tas nuotaikas“, – pridūrė R.Lopata.
Prezidento A.Brazausko komandoje dirbusi L.Šabajevaitė lakoniškai, bet teigiamai atsiliepė apie jį kaip apie vadovą: „Žmogus, kuris puikiai išmanė savo reikalus.“
