– Pone Žukai, karo pradžioje Rusija turėjo tikslą paimti Kyjivą ir užpulti visą Ukrainą. Neilgai trukus paaiškėjo, kad šis riešutas jiems yra neįkandamas ir Rusija permetė pajėgas į rytus, bandė užimti visą kairiakrantę Ukrainą, o dabar, panašu, kad ir tai yra neįkandama – belieka tik tikėtis, kad galbūt pavyks nukirsti katilą prie Iziumo ir Popasnos. Ar rusų puolimas išsikvepia?
– Panašu, kad eina link to. Kaip jūs ir paminėjote, pirmas planas atakai, kai prasidėjo karinė agresija, buvo – paimti visą Ukrainą ir pakeisti politinę valdžią. Nieko iš to neišėjo, kaip žinome.
Antras planas buvo paimti viską, kas yra į rytus nuo Dniepro upės ir taip pat manau, kad planuose buvo paimti Mykolajivą, Odesą, galbūt net išeiti iki Uždniestrės. Šitas planas irgi šiuo metu yra įstrigęs ir praktiškai ir prie Mykolajivo, ir prie Zaporižios, ir Dniepro link ir Kyrovohrado link – visur rusų puolimas yra sustabdytas ir šiuo metu, aišku, kad didžiausias dėmesys yra skiriamas iš jų pusės Rytų Ukrainai.
Pradėjo galioti tas vadinamas trečiasis planas – išeiti į administracines Donecko ir Luhansko sričių ribas, apsupti Ukrainos kariuomenės grupuotę ir tokiu būdu galbūt pademonstruoti kažkokią pasiektą pergalę.
Bet net ir tas trečias planas – apsupti grupuotę, kurį yra administracinėse Luhansko ir Donecko ribose – irgi nepavyko ir šiuo metu didžiausios pajėgos yra koncentruojamos būtent tam, kad kaip nors užimtų Luhansko sritį. Puolimas prie Iziumo yra įstrigęs šiuo metu ir didžiausios pastangos šiuo metu yra nukreiptos, kaip apsupti tris miestus – Severodonecką, Rubižnę ir Lysyčianską.
– Antroji karo fazė prasidėjo balandžio pradžioje ir turbūt negali pusantro mėnesio ar du mėnesius vien tik pulti, tas puolimas turi pasiekti kažkokią kulminaciją ir tu turi pradėti gintis, sustoti. Ar rusai jau pasiekė savo kulminacinius taškus?
– Atrodo, kad visur pasiekė, bet šioje vietoje vis tiek yra koncentruojamos milžiniškos pajėgos, būtent dėl Luhansko srities. Ir dabar ten yra keliolika kovinių grupių, tūkstančiai karių. Viskas mesta yra tam, kad pademonstruotų, jog kažkur jie pasiekė persilaužimą. Visur kaip ir sustojo, bet ten viskas tebevyksta, viskas sprendžiama būtent toje vietoje.
Jei ukrainiečiams pavyks stabilizuoti tą puolimą ir rusai pereis į gynybą, tai tas puolimas bus stabilizuotas visu frontu ir tada, aišku, lauksime gerų žinių, naujos ginkluotės atėjimo ir kažkokio persilaužimo ar iniciatyvos perėmimo iš ukrainiečių pusės.
– Su jumis kalbėjomės balandžio pradžioje ir jūs, kaip ir daugelis Vakarų analitikų, politikų, kariuomenių vadų didelę prasmę skyrėte gegužės 9-ajai ir sakėte, kad Vladimiras Putinas bandys tai išnaudoti arba tam, kad eskaluotų situaciją, arba pateiktų ją kaip pergalę, tačiau jis susilaikė ir iš esmės patvirtino tik tai, kas vyksta ir dabar, neskyrė jokių papildomų resursų šiai kampanijai. Kaip jūs manote, ar be sprendimo, kuris labiau įtrauktų visą rusų tautą į šį karą, be „specialiosios operacijos“ įvardijimo karu, įmanoma Rusijai pasiekti savo tikslų?
– Visų pirma, ten, aišku, buvo keliami politiniai tikslai kariuomenės vadovybei, pademonstruoti kažkokius konkrečius rezultatus Ukrainos fronte, kažkokius laimėjimus gegužės 9 dienos – Pergalės dienos – proga. Bet to tikslo pasiekti nepavyko, nepavyko net paimti Mariupolio iki galo, viskas tebevyksta.
Be abejonės, visi laukė, ką jis dabar pasakys. Jis visada yra linkęs aštrinti situaciją, kas bebūtų, ir visuose įvykiuose, kuriuos mes matėme jam valdant, jis visą laiką keldavo tuos statymus, norėdamas priversti savo oponentą daryti nuolaidas.
Šiuo atveju visi tikėjosi, kad gegužės 9 dieną jis kažką tokio pasakys – ar paskelbs masinę mobilizaciją Rusijoje, ar grasins vėl panaudoti branduolinį ginklą, ar ką nors panašaus. Bet nieko mes nesulaukėme – tiesiog buvo pakartota tai, ką jis jau buvo kalbėjęs daug kartų iki to.
Pergalių nėra kol kas ir jokių drastiškų žingsnių, kurie liečia masinę mobilizaciją, nebuvo paskelbta. Iš tikrųjų aš žinau, kad ta mobilizacija vyksta Rusijoje, tik ji yra paslėpta, jos niekas nedemonstruoja, bet žmonės yra verbuojami, perkeliami iš Sirijos, Armėnijos ir kitur, kur buvo dislokuotos Rusijos pajėgos, ir bandoma iš tų, taip vadinamų – depresinių – regionų surinkti žmones, siūlant jiems nemažus pinigus, kad jie pasirašytų kontraktą dėl tarnybos kariuomenėje. Tai vyksta, tik tiek, kad tai nebuvo įvardinta. Aišku, tokių masinių veiksmų, kaip mobilizacijos punktų išskleidimas, medicininių komisijų sudarymas – to nematyti, lyg ir to nėra.
Ta mobilizacija ir pajėgų papildymas vyksta pastoviai. Naujos kovinės grupės Rusijos teritorijoje yra formuojamos ir siunčiamos į Ukrainą, tik tiek, kad jie turi labai didelių nuostolių – technikos ir gyvosios jėgos nuostolių – ir niekaip negali persverti savo kiekybe Ukrainos kariuomenės. Viskas kol kas vyksta nuostolių atstatymui, o ne kažkokiam didesniam iniciatyvos perėmimui.
Jeigu pavyktų ukrainiečiams pasiekti Kupjanską, tai būtų operatyvinė sėkmė, kuri atkirstų visas aprūpinimo linijas iš Rusijos tai grupuotei, kuri veržiasi šiuo metu pietų link, ir, galbūt, nulemtų net ir ateities strateginę sėkmę.
– Turite omenyje – viskas vyksta tam, kad tik palaikytų tą puolimą, o ne tam, kad tas puolimas pasiektų kažkokių tikslų?
– Taip, bet jie turi tikslų. Aš spėju, kad jie turi tikslų paimti Luhansko sritį, labai abejoju dėl Donecko srities. Puolimas prie Iziumo yra įstrigęs, ten nieko nevyksta ir ukrainiečiai lyg vykdė ten kontrpuolimo veiksmus. Aš galvoju, kad jų užduotis minimum yra paimti Luhansko sritį ir, galbūt, pradėti eiti į derybas arba pradėti kelti kažkokias sąlygas Ukrainai. Aš darau tokią prielaidą.
Pagrindinės pokalbio temos
- Ukrainiečių kontratakų prie Charkivo svarba
- Grėsmė rusų tiekimo grandinėms, taikinys Kupjanske
- Kodėl rusams būtina persikelti per Severskij Doneco upę?
- „Gravitacijos centras“ prie Rubižnės
- Fronto stabilizavimas ir iniciatyvos perėmimas
- Politinės užduotys, naikinančios Rusijos kariuomenę
