Gyvenimas ant rubežiaus (10): kaimas, kuriame bulvėmis šėrė gandrus ir statė lieptą į bažnyčią

Ant galvos užsidėjęs kailinę kepurę ir užsivilkęs žalius darbinius drabužius kaimo senolis nematomu sniego taku veda iki vieno seniausių medžių kaime. „Va šic dravėn bites laikė“ rodydamas į į žmogaus kamiene išskaptuotą nedidelę angą ištaria vyras. Petras ką tik parodė išskirtinį dalyką – senovinę dravę ąžuole. Tokių ąžuolų su dravėm kaip pas dzūkus vargu ar dar kur rasi.

Marija - viena seniausių Stojų kaimo gyventoja / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

15min tęsia reportažų ciklą iš Lietuvos pasienio kaimų ir gyvenviečių. Ten, kur dar gyvos senosios tradicijos, tikėjimai ir burtai. Kur dar galima aptikti įrankius ir įnagius, naudotus prieš šimtą ar net kelis šimtus metų. Tai pasakojimai apie kaimo gyventojų kasdienybę, etnografiją ir senąsias tradicijas, kurios miršta kartu su senoliais.

Stojai – nykstantis vieningų kaimynų kaimas

Šis pasakojimas apie kaimą, kuris neteko ežero, kurio gyventojai jau šimtą metų vargonauja aplinkinėse bažnyčiose, apie kaimą, kur susitelkę kaimo žmonės kartu pastatė lieptą per pelkę į bažnyčią, šerdavo gandrus jiems į lizdą įdėdami virtų bulvių, su šv. Agotos duona valdė ugnį ir kiekviena pirkia virė samagoną.

Gyvenimas ant rubežiaus (10): kaimas, kuriame bulvėmis šėrė gandrus ir statė lieptą į bažnyčią

Stojai – nykstantis vieningų kaimynų kaimas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta