Pasigirsta kikenimas ir aplink pasklinda su niekuo nesulyginamas supuvusių bulvių kvapas. Kuri iš moterų jį prilygino žymiosios italų poros kvepalų aromatui, jau nebesvarbu, nes šiuo metu svarbiausia yra kuo kruopščiau išrinkti visas supuvusias bulves. O aptarti naująjį Bunkės romaną moterims teks tada, kai bulvių kasimo mašina pasuks į kitą lauką ir pažers švarių gražių bulvių partiją.
Kasmet rudenį, maždaug nuo rugsėjo vidurio, Didžiojoje Britanijoje kartojasi vienas ir tas pats vaizdelis: šios šalies bulvių augintojų fermose pasirodo būriai lietuvių – bulvių rinkėjų, ir aplink pasklinda lietuviška šnekta, paįvairinta visomis pagrindinėmis tarmėmis, tarp kurių dominuoja Marijampolės -Vilkaviškio dialektas.
Dalis šių darbininkų yra nuolatiniai nedidelių Anglijos miestelių gyventojai lietuviai, kitą dalį sudaro tik bulviakasio laikotarpiui iš Lietuvos kasmet atvykstantys tie patys pagalbininkai bei vienas kitas naujokas.
Pastarųjų padėtis nepavydėtina – jiems per pora dienų tenka įrodyti ne tik sugebėjimą sparčiai darbuotis, bet ir perprasti per keletą metų susiformavusias bulvių rinkėjų bendravimo tradicijas, tarpusavio santykių niuansus, stengiantis neišsišokti nei savo kalbomis, nei, gink Dieve, išskirtine išvaizda.
Mat net ir netinkama striukės ar moters plaukų spalva gali tapti pretekstu etatiniam informatoriui pranešti agentūros vadovui apie prastą kandidato pasirinkimą. Tada tokio „išsišokėlio“ laukia nepavydėtinas likimas – jam kur kas dažniau, nei kitiems, bus skiriami laisvadieniai, kas bulviakasio metu daugeliui prilygsta kone pasaulio pabaigai, nekalbant apie tai, jog jis bus kasdien siuntinėjamas dirbti vis į kitą fermą, kas savaime formuoja nuomonę apie neva žemesnę tokio darbuotojo kvalifikaciją.
Reikalauja daug darbo jėgos
Įprastai darbas fermose prasideda 7.30 val. ir baigiasi 19.30 val., per dieną skiriant tris „breikus“: du po 15 min. ir 30 min. pietų pertraukos. Beje, kai kuriose fermose pradedama dirbti nuo 7 val. ir dirbama net iki 20 val.
Savaitgaliais darbuojamasi trumpiau, dažniausiai iki 17.30 ar 17.00 val. Jei pasitaiko toks puikus, nelietingas ruduo, kaip šiųmetis, fermose darbai vysta be laisvadienių, kol nenukasamos visos bulvės. Apmokėjimas už darbą – pagal minimalų šalies valandinį įkainį, nemokant jokių viršvalandžių bei netaikant specialaus savaitgalio tarifo.
Nuo šių metų spalio 1 d. minimalus valandos darbo užmokestis Didžiojoje Britanijoje padidėjo nuo 6,50 iki 6,70 svaro. Kalbama, kad kitąmet jis jau sieks 7 svarus.
Įprastai darbas fermose prasideda 7.30 val. ir baigiasi 19.30 val., per dieną skiriant tris „breikus“: du po 15 min. ir 30 min. pietų pertraukos.
Keletas žmonių įprastai darbuojasi laukuose, bulvių kasimo kombaine. Jų užduotis – išrinkti iš prieš akis nepaliaujamu srautu konvejeriu judančių bulvių supuvusias, perskeltas ar pažaliavusias daržoves bei išvaduoti gerąsias bulves nuo žemės grumstų, bulvienojų, akmenų ir visokių kitokių šiukšlių.
Kita dalis darbininkų pasilieka fermose, kur prie vadinamosios linijos (stacionaraus konvejerio) dar kartą perrenka iš laukų suvežtas bulves, kurios bemat keliauja į visai šalia esantį pakavimo cechą. Prieš patekdamos į pakavimo maišus, jos dar kartą, jau paskutinį, praeina pro budrias dviejų lietuvių darbininkų akis.
Į po 25 kg firminius maišus supakuotos bulvės bemat kraunamos į vilkikus ir iškeliauja ne tik į Anglijos, bet ir į kitų Europos šalių prekybos centrus, maitinimo įstaigas ar bulvių perdirbimo fabrikus, kur iš jų gaminami populiarieji bulvių traškučiai bei kiti užkandžiai.
Kita dalis į dėžes surinktų bulvių sandėliuojamos žiemai: tada jos dar kartą bus perrinktos vietos lietuvių, nes tikimybė, jog į dėžes nepateko viena kita supuvusi ar pažaliavusi bulvė – nedidelė.
Matant, kiek daug darbo jėgos, o tuo pačiu ir finansinių išteklių reikalauja vien tik bulviakasio darbai (nekalbant apie sėją ir daržovių užauginimą) bei žinant, jog 25 kg bulvių Anglijos prekybos centruose vidutiniškai kainuoja nuo 6 iki 10 svarų (nelygu kokybė ir prekybininkų antkainiai), galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip dosniai Didžiosios Britanijos vyriausybė remia savo žemdirbius, jei užsiimti šiuo verslu yra gana pelninga.
Darbuojasi ne „tautos žiedas“
Angliškoje bulvių augintojų fermoje praleidus vos pusantro mėnesio, būtų per drąsu ir per įžūlu daryti išsamią statistinę analizę apie čia dirbančių lietuvių socialinę padėtį ar pretenduoti pateikti apibendrintą lietuvio – emigranto portretą, kaip prieš kurį laiką viešojoje erdvėje bandė daryti save žymiausiu tinklaraštininku Lietuvoje laikantis vyrukas, išvadinęs emigrantus ne pačiais gražiausiais žodžiais ir dėl to susilaukęs pelnytos jų kritikos. Juoba kad ne toks yra šio rašinio tikslas.
Visgi užbėgant įvykiams už akių, galima drąsiai konstatuoti, jog nei asocialių, nei nusikalsti linkusių ar stikliuką pamėgusių asmenų vienoje iš vidurio Anglijos bulvių augintojų fermų šių eilučių autorei sutikti neteko.
Jau keleri metai, kaip šio plauko žmonių atsisako ir anglų fermeriai, atsakingai besirenkantys vietines lietuviškas ar angliškas įdarbinimo agentūras bei nesamdantys pavienių darbininkų. Tam įtakos, ko gero, turėjo ir Lietuvos žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusi Stasio ir Virginijos Skarbalių istorija, pasibaigusi lietuvių teistumu – apie tai rašė ir 15 min.lt.
Savaime supranta, Anglijos bulvių laukuose darbuojasi ne „tautos žiedo“ atstovai, o paprasti, darbštūs, tvarkingi Lietuvos gyventojai, kurie nesitenkina varganomis lietuviškomis socialinėmis išmokomis bei, nenorėdami būti išlaikytiniais, patys bando ieškoti išeičių, kaip sudurti galą su galu, gimtinėje gaunant pasityčiojimo iš žmogaus orumo vertą minimalų atlygį arba apskritai nerasdami padoresnio užsiėmimo.
Su nedarbu, žinia, dažniausiai susiduria nedidelių Lietuvos rajonų bei kaimiškųjų vietovių gyventojai, todėl neatsitiktinai jie ir sudaro pagrindinę bulviakasio darbininkų dalį. Šie žmonės itin brangina galimybę kartą per metus (kartais net savo atostogų sąskaita) išvykti padirbėti į britišką bulviakasį ir stengiasi prieš anglų fermerius išlaikyti gero, patikimo darbininko įvaizdį.
Prie jų, kaip minėta, prisijungia vietos lietuviai, kurie tam tikra prasme yra privilegijuotieji: pirma, kai kurie iš jų turi savo transportą, su kuriuo už atitinkamą mokestį vežioja darbininkus į fermas; antra, dalis jų yra šiek tiek pramokę anglų kalbos, todėl susikalba su anglų fermeriais bei traktorininkais ir yra savotiški tarpininkai tarp jų ir kalbos nemokančių iš Lietuvos atvykusių darbininkų.
Kaip ir kiekviename kolektyve, taip ir tarp bulvių rinkėjų yra visokių žmonių: ir itin darbščių, sąžiningų bei sparčiai besidarbuojančių, ir lėtesnių bei pritinginčių, bandančių įsitrinti į lengvesnius darbo barus.
O kadangi darbas bulviakasio metu iš esmės yra kolektyvinis, tai paprastai už tokį „trintuką“ atidirba prie linijos stovintis darbštesnis jo porininkas. Juk atlygis vienodas, tai kam stengtis, jei yra, kas už tave atidirbs?
Dažniausiai šio tipo veikėjai dar būna ir etatiniai skundikai, t. y., informatoriai, naujienas apie padėtį fermoje itin subjektyviai pranešinėjantys agentūros vadovui. Jų paprastai niekas nemėgsta, tačiau visi stengiasi su jais nekonfliktuoti ir net kažkiek pataikauti – juk niekas nenori būti įskųstas, tegul ir nepelnytai.
Nesimoko kalbos
Tarp darbininkų dominuoja jaunimas. Galbūt sutapimas, bet pagrindinę bulvių rinkėjų dalį vienoje konkrečioje fermoje per šiųmetį bulviakasį sudarė jaunos ištekėjusios vietinės bei atvykėlės lietuvės moterys, auginančios ne po vieną mažametį ar paauglį vaiką, bei jauni nevedę vaikinai. Vyresnių žmonių buvo vos vienas kitas.
Sunkiau prie angliškos darbo rinkos prisitaikyti sekasi vyresniems, tarp kurių rasti bent kiek padoriau kalbantį angliškai – sudėtingas uždavinys.
Senbuvių teigimu, tendencija bulviakasiui nebesamdyti vyresnių žmonių atsirado tik pastaraisiais metais, kai vietinę įdarbinimo agentūrą iš savo mamos perėmė jos sūnus, jaunas trisdešimtmetis vyras, be agentūros regiono centriniame miestelyje dar turintis ir vietos lietuvių pamėgtą kavinę.
Jauni apsukresni lietuviai, geriau pramokę anglų kalbos ir nenorintys visą gyvenimą dirbti nekvalifikuoto fizinio darbo, nesunkiai susiranda lengvesnio nuolatinio darbo angliškuose fabrikuose, rimtesnėse firmose arba imasi nuosavo verslo.
Sunkiau prie angliškos darbo rinkos prisitaikyti sekasi vyresniems, tarp kurių rasti bent kiek padoriau kalbantį angliškai – sudėtingas uždavinys. Kodėl po 5, 7 ar net 10 Anglijoje praleistų metų vyresni lietuviai nesimoko anglų kalbos – suvokti, tiesą sakant, sunkoka.
Paprastai jie tvirtina esą kalboms negabūs, be to, anglų kalbos jiems neva nereikią, mat jie turį gerus vertėjus: kas savo vaikus, o kas jau ir anūkus. O dirbant bulvių lauke anglų kalbos neišmoksi, nes bendrauti iš esmės tenka tik su jos irgi nemokančiais tautiečiais.
Išties, matyt, reikia ypatingų sugebėjimų būti tokia negabiam, kad kasdien miesto gatvėse, parduotuvėse, kavinėse ir kitose viešose vietose girdėdamas skambant anglų kalbą, įstengtum išmokti viso labo „good morning“, „thanks“, „good bye“ bei populiarųjį keiksmažodį.
Kita vertus, ko norėti, jei pagrindiniu informaciniu šaltiniu daugeliui vyresniųjų, gyvenančių Anglijoje, vis dar tebėra lietuviškos televizijos su jų „TV pagalbomis“, „Kas yra kas“ ar „Ekstrasensų mūšiais“.
Kaip čia nekils analogija su sovietmečiu, kai pusę amžiaus Lietuvoje išgyvenę kai kurie vyresnio amžiaus rusakalbiai taip ir numirė, nesugebėję lietuviškai suregzti sakinio.
Tačiau vyresnieji lietuviai Didžiojoje Britanijoje mirti nesiruošia. Jie yra pasiryžę, kai tik susitaupys padorią pinigų sumą, grįžti į Lietuvą ir čia „pasilaidoti“.
Bet tai padarys dar tikrai ne šiemet, ne kitąmet ir net ne po penkerių metų – juk prieš akis jų dar laukia daug būsimų bulviakasių neaprėpiamose britiškose bulvių plantacijose, nereikalaujančiose net elementariausių anglų kalbos pagrindų.
