Griežtojo, dažnai prieš emigrantus pasisakančio premjero Davido Camerono vadovaujama Anglija jau įpratusi, kad atvykėliai iš Rytų Europos jų šalyje dažniausiai būna kritikuojami. Tik ne šį kartą. Dabar anglai rausta iš gėdos – du vietiniai ūkininkai Jacqueline ir Darrellas Houghtonai teisme kaltinami prekyba žmonėmis.
Rezonansinė byla tiesiai šviesiai vadinama pirmuoju vergovės XXI amžiuje atveju šioje šalyje. Jei prokurorai ir nukentėjusių asmenų – buvusių vištgaudžių – advokatai įtikins teisėją, tai bus unikalus atvejis Vakarų Europoje. Įrodymas, kad net ir išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje pasitaiko vergovės atvejų.
Pagrindiniais šios istorijos dalyviais tapo mūsų tautiečiai. Byloje – aštuonios lietuviškos pavardės: septynių nukentėjusių ir vieno kaltinamojo, prisidėjusio prie įtariamų vergvaldžių veiklos.
Pagrindiniais šios istorijos dalyviais tapo mūsų tautiečiai. Byloje – aštuonios lietuviškos pavardės: septynių nukentėjusių ir vieno kaltinamojo, prisidėjusio prie įtariamų vergvaldžių veiklos.
Visą Didžiąją Britaniją sukrėtusi vištgaudžių istorija jau bemaž mėnesį aptarinėjama didžiausiuose šalies dienraščiuose, svarbiausiose žinių laidose.
Kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, skandalas – didelis, o atvirai apie jį kalbančių – nedaug. Kaltinamieji slepiasi ir tikisi, kad viskas tyliai pasibaigs. Dauguma nukentėjusių dar labiau bijo reikštis, nes galvoja galintys sulaukti keršto.
Tik 23 metų telšiškis Laurynas Kelpša sutiko bendradarbiauti su vietos žiniasklaida. O šį kartą – ir duoti išskirtinį interviu „Emigrantų“ laidai.
Žadėjo ir gerą algą, ir padorias gyvenimo sąlygas
Lietuvis po patirtų žiaurumų vis tiek liko gyventi Anglijoje. Tačiau nutuokdamas, kad jo drąsa ir liudijimai prieš buvusius vadovus gali skaudžiai atsiliepti, slapstosi. Lauryno buvimo vieta žinoma tik artimiausiems giminaičiams ir byloje jam atstovaujantiems advokatams.
„Dauguma žmonių, su kuriais būna taip pasielgta, išvyksta į Lietuvą, viską pamiršta, niekas nieko nebeieško. O tokie žmonės, kaip Edikas, Jacqueline ir Darrellas, toliau sėkmingai daro tą patį. [...] Man buvo patarta geriau nevykti, jeigu norime viską įrodyti“, – pasakoja Laurynas.
Su Laurynu „Emigrantų“ kūrėjai susitiko nedideliame kurortiniame miestelyje Šiaurės vakarų Anglijoje, visai netoli to, kuriame jis dabar gyvena. Daugiausiai šiose apylinkėse atostogauja senyvo amžiaus britai, o emigrantų beveik iš viso nebūna. Lauryno čia niekas nepažįsta, todėl dėl savo saugumo jis ramus.
Lietuvis po patirtų žiaurumų vis tiek liko gyventi Anglijoje. Tačiau nutuokdamas, kad jo drąsa ir liudijimai prieš buvusius vadovus gali skaudžiai atsiliepti, slapstosi.
„Iš Lietuvos sugalvojau išvažiuoti, nes [tikėjausi, kad] gal kur nors geriau pasiseks, ir atsidūriau Jungtinėje Karalystėje. [Lietuvoje] atlyginimas kaip ir geras buvo, nes tuo metu statybose buvo galima uždirbti nemažus pinigus, bet man tiesiog patinka keliauti, patinka naujovės“, – sako emigrantas.
Į Angliją, Kento grafystėje esantį Maidstoną, Laurynas atvyko 2010 metais, būdamas vos 18 metų. Internete suradęs suviliojusį darbo skelbimą vaikinas susižavėjo mintimi per keletą mėnesių uždirbti solidžią pinigų sumą.
Būsimas darbdavys tuo metu skelbė, kad fiziškai stiprūs lietuviai reikalingi pagalbiniam darbui įvairiuose ūkiuose. Žadėjo ne tik gerą atlyginimą, bet ir padorias gyvenimo sąlygas bei transportą iš Lietuvos, o vėliau ir atgal.
„Skelbime buvo rašoma: reikalingi vištų gaudytojai, atlyginimas – nuo 200 iki 350 svarų, apgyvendinimas kambariuose po vieną, du žmones, galima pasirinkti gyventi vienam arba su kitu žmogum, nuomos kaina – 40 svarų per savaitę. Atrodė visai patrauklu, na, ir sugalvojau važiuoti. [...] [Vištų gaudymas] nuskambėjo kažkaip juokingai, negalvojau, kad bus tiek žiaurus ir pavojingas darbas“, – pasakoja emigrantas.
Kad darbo sąlygos nesaugios, įsitikino pirmą dieną
Laurynas neslepia – vos atvykęs į Maidstoną iškart girdėjo perspėjimus, kad nieko gero čia nesitikėtų. Tačiau jaunam, entuziastingam vaikinui atrodė, kad visus sunkumus įveikti lengva, reikia tik noro.
„Atvažiavome į Angliją ir sustojome prie namo, sako – čia tu gyvensi. Pasiėmiau daiktus, nuėjome, viskas gerai: svetainėje – dvi lovos, ant vienos guli vaikinukas, iš viršaus dar du nusileidžia. [...] Darbininkų namas. Ten nelabai prižiūrėta, nelabai tvarkinga. Vairuotojas išvažiavo, mes pasilikome, man papasakojo apie darbą, bet ten tokie ir darbininkai buvo...
Vaikinas sako, kad tų vištų fermų, kuriose jam teko pabuvoti, būklė yra tragiška. Jose nesilaikoma nei higienos, nei darbo saugos normų. Tą jis suprato jau pačią pirmą darbo dieną.
Vėliau grįžo jaunimo kompanija, kuri irgi gyveno tame name, mes su jais pasikalbėjome, sako – darbas yra labai sunkus, rankose reikia nešioti po 15–20 kilogramų, didelės distancijos. Sakau – pabandysim, pažiūrėsim. Viskas, ką pasakojo, pasirodė esant tiesa“, – savo istorija su „Emigrantais“ dalijasi Laurynas.
Vaikinas sako, kad tų vištų fermų, kuriose jam teko pabuvoti, būklė yra tragiška. Jose nesilaikoma nei higienos, nei darbo saugos normų. Tą jis suprato jau pačią pirmą darbo dieną.
„Nuvažiavome į fermą, kai jau buvo sutemę, nes išvažiavome gal ketvirtą valandą vakare. Pastatas, „fūros“ laukia, sako – čia mes dirbsim. Įeinam į vidų, ten pilna vištų, antro aukšto grindys medinės. Kai pasakojo, kad viskas lūžta, netikėjau, bet pirmą dieną pats pamačiau, kai vienas žmogus įlūžo su viena koja aukščiau kelio. [...] Tokias skyles uždengdavome medienos pluoštais“, – prisimena lietuvis.
Gaudyti vištas vaikinas išmoko labai greitai, užteko vos poros valandų, praleistų su jau patyrusiais gaudytojais.
Lauryno ir kitų lietuvių sugaudytos vištos keliaudavo į mėsos perdirbimo fabrikus, o iš jų – tiesiai į didžiausius Anglijos prekybos centrus „Tesco“, „Sainsbury's“, ASDA ir kitus, taip pat ir į greito maitinimo restoranus.
„Kai šviesu, vištas pagauti yra labai sunku, tiesiog gali būti labai apdraskytas. Gaudant vištas gali būti, kad višta apsisuks, pašoks ir tiesiai tau į veidą. Man pačiam taip yra buvę. Man yra apdraskiusios rankas, veidą. Esu ir nugriuvęs fermoje“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.
Ne vienas darbininkas po savo pamainos bėgdavo vemti, daug kam įsiskaudėdavo galvą. Bet dėl šių dalykų jie niekada nesiskundė. Jiems tai atrodė įprastos darbo sąlygos.
Ne vienas darbininkas po savo pamainos bėgdavo vemti, daug kam įsiskaudėdavo galvą. Bet dėl šių dalykų jie niekada nesiskundė. Jiems tai atrodė įprastos darbo sąlygos.
„Kiekvienoje fermoje yra amoniako kvapas. Jis susidaro nuo vištų išmatų. Dažniausiai su dideliais jo koncentratais susidurdavome mėsinių vištų fermose. Ten būdavo labai dideli koncentratai ir vištos būdavo labai didelės. Kvapas – labai stiprus, išėjus į lauką kartais būdavo sunku ir gryno oro įkvėpti, skaudėdavo“, – prisimena Laurynas.
