Galimybių pasą prilygino sovietmečio valgykloms: istorikas paneigė mitą

„Galimybių praradimas gauti kasdienines buitinės paslaugas nėra toks naujas išradimas, kaip gali pasirodyti jaunimui. Panašaus poveikio priemonės buvo taikomos po Antro pasaulinio karo Lietuvoje, siekiant palaužti žmonių pasipriešinimą naujai sovietų santvarkai, priversti kuo daugiau gyventojų kolaboruoti su okupantais.

Norint turėti galimybę gerai maitintis, reikėjo pritarti Komunistų partijos vykdomai politikai, pasisakyti prieš Bažnyčia, būti komunistu arba komjaunuoliu. Pavyzdys gali būti liūdnai pagarsėjęs rašytojas Petras Cvirka“, – rašoma „Facebook“ tinkle platinamoje žinutėje (kalba netaisyta).

Vilniaus universiteto (VU) docentas dr. Algirdas Jakubčionis tokius išvedžiojimus įvertino kritiškai – pasak jo, žinutėje supainiotos istorinės aplinkybės, trūksta logikos.

„Visiška nesąmonė. Pirmiausia, tuo laikotarpiu pilnavertiškai maitintis buvo galima tik namuose. Visų antra – apie ką mes kalbame? Apie miesto žmones ar kaimo? Jeigu kaimo, tai tik maždaug apie 1965–1970 metus žmonės nustojo kepti duoną, tai reiškia, kad pradėjo ją pirkti parduotuvėje.

Lietuvoje tuo laikotarpiu buvo ne mažiau kaip 200–300 tūkst. karvių ir dauguma jų kaimo vietovėse arba priemiesčiuose. Žmonės augino kiaules. Jie maitinosi tuo, ką turėjo namuose. Aprūpinimas iš esmės buvo skirtas tik miestų gyventojams.

Miestų gyventojai taip pat, kiek galėjo, tiek maitinosi namuose, nes valgyklų ir bufetų skaičius buvo nepakankamas – neįmanoma to meto sąlygomis buvo pristeigti tiek valgyklų“, – paaiškino istorikas.

Organizatorių archyvo nuotr./Algirdas Jakubčionis

Pasak A.Jakubčionio, kalbėti apie tai, kad valgyklos buvo vienintelė galimybė gauti kokybiško maisto, būtų keista jau vien dėl to, kad maistas jose nebuvo kokybiškas.

„Apie 1960 metų vidurį buvo atliktas Vilniaus valgyklų patikrinimas, jo metu atrasta, kad į kotletus buvo dedama apie 40 proc. duonos arba batono.

Paprastai kalbant, ta „pusiau mėsa“ buvo taip sumaišoma, kad virtuvės darbuotojai tą mėsos likutį galėtų parsinešti į namus – parduoti kam nors ar suvartoti patys. Taip kad sakyti, jog valgyklose buvo kokybiškas maistas, būtų visiška nesąmonė“, – aiškino istorikas.

Archyvinė nuotr./Maistas sovietmečio valgyklose

„Tuo metu sultys buvo pardavinėjamos iš tokių trikampių stiklainių su kraneliu. Patikrinus paaiškėjo, kad jos visos skiestos vandeniu. Daugiausia buvo skiedžiamos brangiausios – 20 kapeikų kainavusios vynuogių sultys. Mažiausiai – tirštos slyvų ir pomidorų sultys, nes jų skiedimą pastebėti būtų lengviausia.

Maža to – į kiekvieną stiklinę buvo neįpilama nustatyta norma net ir tų skiestų sulčių – trūkdavo apie 10 procentų. Tad koks čia kokybiškas maistas?“ – retoriškai teiravosi istorijos žinovas.

A.Jakubčionio teigimu, keistokai skamba ir pareiškimai, esą sovietmečiu į valgyklas buvo įleidžiami tik partijai lojalūs asmenys.

„Niekas nereikalavo lojalumo Komunistų partijai prieš einant į valgyklą – įsivaizduokite, einate pro šalį, užeinate į valgyklą ir ten jūsų klausia: esate ištikimas Komunistų partijai ar kam?

Nieko panašaus nebuvo – kas norėjo, tas užėjo ir galėjo pavalgyti. Tai visiška nesąmonė“, – vertino istorikas.

Jaunimo kavinė-skaitykla

„Galbūt išlikę prisiminimuose kokie Centro Komiteto (CK) bufetai, kiti uždari bufetai – taip, šie dalykai buvo.

Taip, į juos ėjo tik Komunistų partijos CK darbuotojai, ar kokie Vykdomojo komiteto darbuotojai, bet jie iš principo buvo privilegijuotas sluoksnis sovietmečiu“, – akcentavo istorikas.

Tauro kavinė

Socialiniame tinkle platinamoje žinutėje dėstomi teiginiai apie ribotą patekimą į tam tikras maitinimo įstaigas istorikui nepasirodė patikimi.

„Dauguma Vilniaus gyventojų (darbininkų ir tarnautojų) buvo „pritvirtinti“ prie konkrečių maitinimo įstaigų ar parduotuvių. Negalėjai ateiti į bet kokį restoraną. Prie įėjimo stovėdavo budėtojas (pradžioje net kareivis sargybinis), kuriam turėdavai pateikti leidimą patekti į maitinimo įstaigą“, – skelbiama žinutėje.

„Nežinau, kas darėsi laikotarpiu iki 6 dešimtmečio pabaigos, bet kareiviai nekontroliavo įėjimo į jokias maitinimo įstaigas, o įeiti į kareivines iš tiesų niekas negalėjo iš eilinių gyventojų“, – pasakojo istorikas.

Archyvinė nuotr./Maistas sovietmečio valgyklose

Pasak A.Jakubčionio, žmonės į fabrikuose esančias valgyklas pietauti eidavo todėl, kad jos buvo arčiausiai.

„Jeigu turi valandą ar 40 minučių pietų pertraukos, tai negi pulsi lakstyti po miestą ir ieškoti, kur čia pavalgius.

Buvo fabrikuose valgyklos – ten ir pietaudavo“, – pasakojo istorikas.

Kavinė Dainava

O štai į restoraną patekti galima buvo įvairiais būdais.

„Įėjimas į restoraną priklausė nuo daugybės subjektyvių veiksnių, vadinkime taip.

Pirmas dalykas – kokio populiarumo tai buvo restoranas. Jeigu populiarus – jame automatiškai imdavo trūkti vietų. Ir tada prie durų buvo vadinamasis durininkas, kuris skėsčiodavo rankomis, neva vietų nėra ir nieko padėti negali.

Bet jei jam į kišenę buvo įkišami du ar trys rubliai, tų vietų atsirasdavo. Tai nebuvo koks nors ideologinis apribojimas, o grynų gryniausiai tai, kas sovietmečiu buvo vadinama „blatu“.

Davei kyšį, turi „blatą“ – gavai vietą atsisėdai ir viskas“, – aiškino istorikas.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle.

Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.