Juo bet kokio tikėjimo ir luomo gyventojams pažadama laisvė, t.y. baudžiavos panaikinimas. Kovosiantiems su caro valdžia bežemiams pažadėta duoti ne mažesnį kaip trijų margų žemės sklypą.
Taip 1863 metų žiemą Lenkijos Karalystėje ir buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) prieš Rusijos imperijos valdžią sukilę bajorai ir karininkai į savo pusę mėgino patraukti valstiečius. „Tai nebuvo naujiena, bet niekada anksčiau tai nebuvo pasakyta šitaip aiškiai. Sukilėlių Manifeste galima įžvelgti, kaip vienas luomas su kitu luomu bendrauja beveik kaip lygiaverčiai subjektai, kaip lygiateisis su lygiateisiu. XIX a. kontekste, baudžiavos kontekste tai buvo iš tikrųjų reikšmingas dalykas“, – tvirtina Lietuvos istorijos institute dirbanti istorikė Vilma Žaltauskaitė.
 |
| S.Žiūros nuotr./Vilma Žaltauskaitė |
Sukilimas tikrai kilo ne dėl žemės, o dėl valstybės atkūrimo. Šia prasme jis buvo visiškai modernus XIX a. Europos kontekste
Su ja – savaitraščio „15min“ interviu apie 1863–1864 m. buvusiose Abiejų Tautų Respublikos teritorijose įsiplieskusį sukilimą, kurio 150-ąsias metines šiemet minime.
– Paprastas, bet gal ir ne toks lengvas klausimas: kas su kuo ir dėl ko sukilo?
– Pirmiausia pasakysiu, kad sukilimo tema nėra mano tiesioginių tyrimų objektas. Kita vertus, nagrinėjant XIX a. Lietuvos istorijos procesus sukilimas ar sukilimai visada turėtini domėje. O 1863 metais sukilo buvusios Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) visuomenės dalis, įvairios socialinės grupės arba luomai. Ši visuomenė nevienodai įsivaizdavo, ką ir kaip nori pasiekti, bet pagrindinis sukilimo tikslas vis dėlto buvo aiškus – atkurti buvusią ir per 1772-ųjų, 1793-iųjų ir 1795 metų padalijimus sunaikintą Abiejų Tautų Respubliką.
Taigi tai buvo politinis veiksmas.
XIX a. buvo didysis modernėjimo amžius, todėl tradicinė socialiai aktyvi visuomenės dalis ieškojo naujų grupių, kurios galėtų paremti valstybingumo idėją. Ir sukilimo Manifestas, ir dekretai žadėjo lygias teises visiems luomams (vadinasi, ir miestiečiams, ir valstiečiams) bei žemę valstiečiams.
Bandymas į sukilimą įtraukti valstiečius buvo vienas reikšmingiausių momentų. Ypač turint galvoje baudžiavos panaikinimą, 1861 metais paskelbtą Rusijos imperijoje.
Iš pradžių imperinė valdžia, panaikindama baudžiavą ir suteikdama žemės (arba sudarydama galimybę ją išsipirkti), bandė valstiečių luomą padaryti ištikimą sau. Lenkijos ir Lietuvos politinis elitas tuos valstiečius taip pat mėgino paversti politiniais subjektais ir patraukti į savo pusę, taip pat žadėdami duoti žemės, bet turėdami valstybės atkūrimo siekį ir tikslą.
– Ar norite pasakyti, kad tai naujas reiškinys Lenkijos ir Lietuvos istorijoje, kai valstiečius mėginama įtraukti į politinį veiksmą?
– Turime prisiminti visą XIX a. istoriją. Tai senųjų socialinių struktūrų irimo ir naujų formavimosi metas. Būta ir kur kas radikalesnių bandymų. Napoleonas stengėsi patraukti valstiečius, savo kodeksu suteikdamas jiems asmens laisvę. Kai kurie aristokratai dar iki sukilimo svarstė tai daryti. Apskritai tuomet apie baudžiavą buvo diskutuojama, bet niekas taip ir nebuvo padaryta. Pagaliau jie ir negalėjo padaryti, nes neturėjo instrumentų. Tai – ir politinės galios klausimas, o ją tada turėjo imperinė valdžia.
Taigi tai nebuvo naujiena, bet niekada anksčiau tai nebuvo pasakyta šitaip aiškiai. Sukilėlių Manifeste gali įžvelgti, kaip vienas luomas su kitu luomu bendrauja beveik kaip lygiaverčiai subjektai, kaip lygiateisis su lygiateisiu. XIX a. kontekste, baudžiavos kontekste tai buvo iš tikrųjų reikšmingas dalykas.
 |
| Kunigas Antanas Mackevičius |
Pavyzdžiui, sukilėliai turėdavo duoti priesaiką. Priesaikos priėmimas ir iš valstiečių – reikšmingas aktas. Rusijos imperijoje priesaiką duodavo tik aukštojo luomo atstovai, asmenys, stojantys į valstybės tarnybą. O čia prisiekė valstietis. Žinoma, sunku vertinti, kiek valstiečiui ta priesaika buvo svarbi, kita vertus, tai reiškė, kad bajoras jį prilygina sau, nes prisiekia abu.
XIX a. lenko samprata Lenkijos Karalystėje ir lenko samprata Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skyrėsi, nors dabar gal kartais dedamas lygybės ženklas, nesigilinama į tuos skirtumus.
– Bet sukilimas prasidėjo jau po baudžiavos panaikinimo.
– Lenkijos Karalystėje baudžiava dar nebuvo panaikinta, nes ten buvo vykdoma kitokia imperinės valdžios politika. O sukilimo iniciatyva kilo Lenkijos Karalystėje. Iki 1863 metų žlugo Lenkijos Karalystės autonomijos, susijungimo su LDK politiniai projektai, todėl prasidėjo manifestacijos. Varšuvoje ir kitur vyko panašūs aktyvūs veiksmai, ir tokia situacija brandino sukilimo idėją buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Valdžios pradėtas rekrūtų ėmimas buvo tik pretekstas.
Sukilimo tikrai negalima atskirti nuo Lenkijos Karalystės, nuo Abiejų Tautų Respublikos praeities ir atminties.
Kita vertus, XIX a. lenko samprata Lenkijos Karalystėje ir lenko samprata Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skyrėsi, nors dabar gal kartais dedamas lygybės ženklas, nesigilinama į tuos skirtumus.
LDK lenkas, beje, jis galėjo save vadinti ir lietuviu, turėjo labai aiškų kitoniškumo atspalvį, identifikavosi būtent su istorine Lietuva ir tikrai nesitapatino su Lenkijos Karūnos arba Karalystės lenku, nors Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas buvo ir vienų, ir kitų tikslas.
– Gal galėtumėte paaiškinti šią skirtį tarp Lenkijos lenkų ir LDK lenkų?
– XIX a. buvusios LDK lenko lenkiškumo turinys – ypatingas ir sietinas su LDK tradicija, istoriniu paveldu. Jie siejo save su XIII–XVI a. valstybe, o ir Liublino unija jiems nebuvo valstybės pražūtis, valstybės nunykimas. Taigi buvusios LDK diduomenės, politinio ir socialinio elito tapatybė skyrėsi nuo vadinamosios Karūnos lenko ir jos neturėtų būti tapatintinos.
Tai buvo etnopolitinė tapatybė, kurios pagrindas buvo ne kalba. Kalba tapo reikšminga moderniam nacionalizmui, etnolingvistinei tapatybei.
Bendrąja prasme, nedetalizuotai vertinant sukilėlių lūkesčius ir motyvus, matytume, kad jie kovojo ne už tai, kokia Lietuva buvo sukurta 1918 metais.
Modernusis lietuvis, gyvenantis etnografinės Lietuvos ribose ir kalbantis lietuviškai, arba tas lietuvis, pagal kurio projektą buvo sukurta Lietuvos Respublika 1918 metais, tuo metu mažai tapatinosi su 1863–1864 metų sukilimu. Lietuviškumas tada buvo apibrėžiamas per priešstatą lenkiškumui. Nors, žinoma, būta įvairių pozicijų.
Manau, svarbu tai įsisąmoninti. Socialinės ir politinės, kultūrinės realybės 1863-aisiais, 1918-aisiais ir dabar labai skiriasi. Nereikia nei rezervuotai ar juolab neigiamai vertinti, tiesiog reikėtų su šiais skirtumais susigyventi, juos labiau pažinti, atviriau priimti anuomet egzistavusius požiūrius ir alternatyvas.
Tie žmonės nebuvo blogesni, nebuvo didesni lenkai ar mažesni lietuviai. Tokia buvo to meto visuomenė. Jos vėlesnė raida lėmė, kad vieni tapo moderniais lietuviais, o kiti – moderniais lenkais. Būta dar ir kitų alternatyvų.
– Sukilėlių pagrindinis tikslas buvo aiškus – atkurti Abiejų Tautų Respubliką, bet sakėte, kad įsivaizdavimai vis dėlto skyrėsi. Kokie tie skirtumai?
 |
| Abdon Korzon nuotr./Teisininkas Konstantinas Kalinauskas |
– Labai apibendrintai, veikė „baltieji“ ir „raudonieji“ sukilėliai. „Baltieji“ – tai labiau aristokratai, kurie buvo linkę į nuolaidas ar kompromisus su imperine valdžia. Jie tikėjosi be ginklo pasiekti tikslą. Primenu, kad Lenkijos Karalystė buvo vienas administracinis vienetas imperijoje, o buvusi LDK – kitas, todėl buvo keliamas tikslas, kad jos vėl sudarytų vieną administracinį vienetą.
Modernusis lietuvis, gyvenantis etnografinės Lietuvos ribose ir kalbantis lietuviškai, arba tas lietuvis, pagal kurio projektą buvo sukurta Lietuvos Respublika 1918 metais, tuo metu mažai tapatinosi su 1863–1864 metų sukilimu.
O vadinamieji „raudonieji“ buvo labiau nusiteikę imtis ginklo dėl savojo tikslo. Jų tikslas taip pat nebuvo Lietuvos atkūrimas, kaip kartais galima išgirsti. Bent jau dabartinė tyrimų situacija to nerodo. Jie siekė atkurti tą pačią Abiejų Tautų Respubliką, tik skyrėsi priemonės.
– Tas faktas, kad bajorija mėgino patraukti valstiečius į savo pusę žadėdama žemės, verčia spėlioti, kad iš valstiečių žiūros taško sukilimas turėjo aiškius socialinius pagrindus. Ar tuomet lieka vietos nacionalinės savimonės veiksniams?
– Kad galėtume atsakyti, kokia galėjo būti anuomečio valstiečio, o juo labiau valstiečio, išėjusio į sukilimą, savimonė, dar reikia daug mokslinių tyrimų. Šaltinių bazė tam įvertinti labai ribota. Labai sudėtinga nustatyti to luomo XIX a. žmogaus paskatas, kodėl valstiečiai ima dalgius ir eina kovoti.
Bet aišku, kad religija to meto visuomenėje ir valstiečio savivokoje vaidino labai didelį vaidmenį. Sukilimo spaudoje išryškėja aiškus religinis motyvas ar aspektas. Imperinės valdžios politiką buvo galima identifikuoti kaip antikatalikišką, tuo argumentu sugebėta pasinaudoti ir jis gali būti vienas paaiškinimų, kodėl valstietis ėjo į sukilimą.
Bažnyčia buvo vienas pagrindinių autoritetų. Nėra neįmanoma suskaičiuoti, ir tai atliekama bei tikslinama, kiek pačių dvasininkų dalyvavo sukilime, tačiau taip pat iškalbinga – kiek iš jų sąmoningai tai padarė, kiek savo iniciatyva skaitė manifestus, o kiek buvo priversti tai daryti.
Tyrimai rodo, kad elgtasi įvairiai. Juk ir valstiečių, ir bajorų, ištisų socialinių grupių, elgesio negalime aiškinti vienu motyvu – neva visi valstiečiai turėjo vienus motyvus ir interesus, o visi bajorai – kitus. Pagaliau ir tapatybė nėra statiškas, nekintantis būvis.
 |
| Abdon Korzon nuotr./Zigmantas Sierakauskas |
Taip pat ir reagavimas į sukilimą galėjo būti įvairus. Motyvai įvairūs. Be to, tie patys valstiečiai ir įduodavo sukilėlius. Žinoma, turime įvertinti, kiek tai buvo dažna ir kiek imperinė valdžia tai naudojo savo tikslams. Anuometė istorija – dramatiška ir komplikuota, ir ji tirtina įvertinant daugybę aspektų. Kaip ir pokaris XX a. viduryje. Jeigu pradedi gilintis į detales, gali matyti problemų, būdingų pokario istorijai.
– Kaip sukilimas atrodo to meto Europos kontekste? Gal atrodė provincialiai, juk valstiečiai kovoja dėl žemės, kai kitur keliamos kur kas aukštesnės idėjos?
– Sukilimas tikrai kilo ne dėl žemės, o dėl valstybės atkūrimo. Šia prasme jis buvo visiškai modernus XIX a. Europos kontekste.
Visuomenė galimybę kurti modernią valstybę prarado su padalijimais XVIII a. pabaigoje, o juk 1791 metų Gegužės 3-iosios konstitucija, reformos kūrė ir tokią valstybę. Jeigu pasitikėsime istoriografine pozicija, pasakojančia, kaip savo valstybę iš vidaus buvome sužlugdę, o padalijimai – neišvengiamas padarinys, tada, aišku, galėtume sakyti, kad net nereikėjo tos valstybės bandyti atkurti.
Bet jeigu manome, kad valstybės raida buvo sustabdyta, nutraukta, tada sukilimas vertintinas kaip reikšmingas ir svarbus anuometinės visuomenės politinis aktas ir deklaracija, kad visuomenė ar bent dalis visuomenės su valstybingumo praradimu nesusitaikė, kad buvo kitaip galvojančių, kitaip siekiančių gyventi ir dėl to pasiryžusių aktyviai veikti.
Socialinis aktyvumas man visada atrodo įdomus reiškinys. Ir jo turinys – daugeriopas. Tai ir dabartinei visuomenei turėtų būti svarbu, permąstant savo santykį su sukilimu.
Mes minime 150 metų – tai tik penkios kartos nuo baudžiavos panaikinimo, nuo 1863–1864 metų sukilimo. Tad jungtis su anais įvykiais dar nėra tokia tolima ir visuomenė turėtų ją jausti, apmąstyti, nors mes dabar gyvename modernioje Lietuvoje, apibrėžiamoje etnolingvistinėmis kategorijomis.
Mes minime 150 metų – tai tik penkios kartos nuo baudžiavos panaikinimo, nuo 1863–1864 metų sukilimo.
1863–1864 m. sukilimas
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir yra vadinamas Sausio sukilimu. Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1-ąją. Lietuvoje sukilėliams vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai. Garsiausi vadai – Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius.
 |
| Michailas Muravjovas |
Rusijos okupacinė armija ginkluotą kovą galutinai numalšino 1864 m. rudenį. Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai. Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.
Sukilimo malšinimui vadovavo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, dėl savo žiaurumo pramintas Koriku.
