Nors, kaip pastebi A.Landsbergienė, suaugusieji sukūrė sau patogų pasaulį, tai dar nereiškia, kad žmogus, kuris ant kėdės ne sėdasi, o ropščiasi, yra nevertas pagarbos: „Jis lygiai toks pat, turi lygiai tokias pačias emocijas. Kaip mes išgyvename artimo žmogaus mirtį, taip jis išgyvena augintinio netektį. O pasakyti jam „nieko tokio, nupirksime kitą“ nėra adekvatu. Mums atrodo, kad tai tik žiurkėniukas. Vaikui taip visiškai neatrodo.“
– Teigiate, kad ikimokyklinis ugdymas yra svarbiausia švietimo grandis. Kuo remiatės taip sakydama?
– Daugiausia – moksliniais tyrimais. Radau gausybę psichologų ir edukologų tyrimų, vaikų smegenų tyrimų. Taip pat stebėjau savo ir kitus vaikus. Laikotarpis iki mokyklos – kritinis žmogaus amžius, nes formuojasi vertybinis stuburas, pasaulio matymas. Gimęs vaikas mūsų pasaulyje yra ateivis – jis nežino, kaip viskas veikia, kokia daiktų paskirtis.
Visi esame matę metų dvejų vaiką, kuris daiktus naudoja ne pagal paskirtį. Viena vertus, jie nepaprastai kūrybingi, nes gali mus priversti pamatyti įprastus dalykus neįprastai, kita vertus, mūsų dėka, formuojasi jų savivoka ir pasaulėvoka: ką ten įdėsime, tą ir turėsime.
Laikotarpis iki mokyklos – kritinis žmogaus amžius, nes formuojasi vertybinis stuburas, pasaulio matymas. Gimęs vaikas mūsų pasaulyje yra ateivis – jis nežino, kaip viskas veikia, kokia daiktų paskirtis.
Naujausi smegenų tyrimai rodo, kad ikimokyklinis laikotarpis – aktyviausias sinapsių susidarymo metas.
Taigi, be jokios abejonės, amžius iki septynerių aštuonerių metų žmogaus gyvenime yra svarbiausias ir tuo metu palikti vaikus savieigai gaila, todėl mes pradedame lavinti, rūpintis jų ugdymu gerokai anksčiau.
Kita vertus, turime nepamiršti, kad tokio amžiaus vaikai mokosi visai kitaip, todėl jų negalima pasodinti į suolą, paduoti sąsiuvinį ir liepti nuo ryto iki vakaro daryti tas užduotėles. Kadangi vaikai mokosi judėdami, per pojūčius, jiems reikia sukurti tinkamą aplinką.
– Ar tėvai turėtų vaiką paruošti mokyklai, kažką paaiškinti, ar palaukti, kol jis pats pradės klausinėti?
– Mano požiūriu, vaikui reikia užduoti klausimus dar net jam nekalbant. Kaip minėjau, mūsų uždavinys – supažindinti jį su supančiu pasauliu.
Jei vaikas klausia, kodėl dangus yra mėlynas, mes atklausiame, o kaip mano jis pats. To reikia, kad vaikas pradėtų mąstyti ir nebūtų tik informacijos vartotojas. Baigėsi tie laikai, kai į vaiką buvo žiūrima kaip į tuščią indą, kurį reikia pripildyti žinių.
– Kita vertus, klausimas rodo ir vaiko mąstymą, patyrimą?
– Taip. Per klausimus su vaiku ir bendraujame, tik reikia mokėti paklausti. Klausimas „kaip tau sekėsi mokykloje?“ dažniausiai lemia atsakymą „gerai“.
Jei norime, kad vaikas kalbėtų apie tai, kas buvo mokykloje, turime klausti, kas yra jo draugas, kaip sekasi draugauti su kitais vaikais, ar jo kaip nors neskaudina mokytojos elgesys, kodėl namų darbai yra būtent tokie. Juk vaikui atrodo, kad puikiai žinoma, kas buvo mokykloje, tad kodėl dabar reikia duoti ataskaitą. Vaikas turi pajusti, kad klausiančiajam yra įdomu.
– Kad jis ne tardomas, bet domimasi jo gyvenimu?
Jei norime, kad vaikas kalbėtų apie tai, kas buvo mokykloje, turime klausti, kas yra jo draugas, kaip sekasi draugauti su kitais vaikais, ar jo kaip nors neskaudina mokytojos elgesys, kodėl namų darbai yra būtent tokie.
– Taip, kad domimasi jo draugais, mokytojais, emocine būkle, socializacija, pasiekimais, o ne tik pažymiu.
Jei buvo matematikos kontrolinis, verta paklausti, ar buvo sunku, ar buvo toks, kokio jis tikėjosi.
Jei tik paklausiame, koks pažymys, ir priduriame, kad galima buvo gauti ir didesnį, tampame pamokslautojais ir nurodinėtojais. Kitą kartą vaikas išvis nenorės sakyti arba netgi pasakys netiesą, nes manys, kad tėvams iš tiesų nerūpi, ar buvo sunku, ar lengva ir pan.
– Sakote, kad mes vaikus ne auklėjame, o dresuojame. Man norisi pridurti, kad mes jų negerbiame. Juk būna, kad tėvas sako „už aš tokį snarglį turiu gerbti, jis dar nieko nepasiekė“. Ar gali vaikas kažką pasiekti, jei yra žeminamas, įtarinėjamas, jei pastabos išsakomos prie svetimų žmonių? Ar yra už ką vaiką gerbti?
– Vaikas yra žmogus. Manau, kad negali kilti net toks klausimas. Tokiu atveju visada klausiu, o kas būtų, jeigu jūs taip pasielgtumėte su bendradarbiu. Jei pasakytume „ir vėl tu su savo idiotiškais klausimais“. Arba kolegą, ne taip greitai, kaip mums norėtųsi, einantį iš valgyklos, visa jėga stumtelėtume „vilkis greičiau“. Ar trenktume jam, nes jis pasakė kažką, kas mums nepatiko.
Manau, kad tai būtų mūsų paskutinė diena darbe arba su mumis sėstų kažkurios grandies vadovas ir paklaustų, ar tikrai viskas gerai, gal turime neišspręstų problemų, jei taip elgiamės su kitu žmogumi.
Lygiai taip pat reikia vertinti elgesį su vaikais. Taip, jie kitokie, gyvena kitokiame pasaulyje. Bet tai, kad mes, suaugusieji, susikūrėme sau patogų pasaulį, dar nereiškia, kad žmogus, kuris ant mūsų kėdės ne sėdasi, o ropščiasi, yra nebevertas pagarbos.
Jis lygiai toks pat, turi lygiai tokias pačias emocijas. Kaip mes išgyvename artimo žmogaus mirtį, taip jis išgyvena augintinio netektį. O pasakyti jam „nieko tokio, nupirksime kitą“ nėra adekvatu. Mums atrodo, kad tai tik žiurkėniukas. Vaikui taip visiškai neatrodo. Būtina vaiką suprasti, kad galėtume gyventi ir su juo kurti demokratija grįstus santykius.
Tai, kad mes, suaugusieji, susikūrėme sau patogų pasaulį, dar nereiškia, kad žmogus, kuris ant mūsų kėdės ne sėdasi, o ropščiasi, yra nebevertas pagarbos.
– Esate sakiusi, kad pedagogiką ir vaikų auklėjimą reikia patikėti profesionalams pedagogams. Bet tėvai vis tiek turėtų turėti supratimą apie augančią asmenybę. Jei vaikas namuose nesijaus mylimas, gerbiamas, saugus, jis bus nesveikas ir joks pedagogas vėliau jo neištiesins.
– Tai irgi tiesa. Mes mokomės teisės, medicinos – visko. O vaiką gauname.
– Turėtų būti toks kursas mokykloje?
– Taip, manau, kad tai labiausiai susiję su emocinio intelekto ugdymu. Žmogus, kuris supranta, kad svarbu įvardinti emocijas, atsižvelgti į kito nuomonę, kad svarbus kūrybiškumas, gebėjimas spręsti problemas, nebegalės į vaiką žiūrėti be pagarbos.
Manau, kad mūsų ugdymo įstaigose to dar labai trūksta. Mes vaikus mokome, bet ne auklėjame. O ugdymas yra ir auklėjimo, ir mokymo, ir lavinimo dermė. Jei mes vykdysime projektą apie tai, kaip svarbu rūšiuoti, bet patys viską mesime į tą pačią šiukšlinę, vaikams, ypač paaugliams, kurie kelia labai daug egzistencinių klausimų, tai skambės kaip pasityčiojimas.
– Apskritai jie labai rimtai į tai žiūri?
– Taip. Todėl arba mes nešnekame dalykų, kurių paskui nedarysime, arba ir šnekame, ir darome.
Paauglius labiausiai ir pykdo neatitikimas, kai sakoma vienaip, o daroma kitaip. Jie yra idealistai, turi viziją, svajonę, tiki, kad pakeis pasaulį, ir tai yra nuostabu. Bet mes, viena sakydami, o kita darydami, kasdien juos nuviliame.
– Ar būna, kad tėvai sugeba išsaugoti savo autoritetą vaikui sulaukus paauglystės?
– Mažiukai vaikai savo tėvus idealizuoja. Jiems mama yra neįtikėtinų galių turinti moteris, o tėtis – neįtikėtinų galių turintis vyras.
Tėvai nevažiuojančią mašiną paverčia važiuojančia, nešvarius drabužius – švariais, žino atsakymus į visus klausimus, moka skaityti knygas, priglaudžia, kai skauda, o tada staiga nebeskauda. Jie gali viską, ko mažas vaikas nemoka ir ką taip norėtų daryti... Bet, kadangi vaikai mąsto labai konkrečiai, jie dar nemato neatitikimų ir besąlygiškai tiki.
Paauglius labiausiai ir pykdo neatitikimas, kai sakoma vienaip, o daroma kitaip. Jie yra idealistai, turi viziją, svajonę, tiki, kad pakeis pasaulį, ir tai yra nuostabu.
Įsivaizduokite, tėvai vadovaujasi kažkokiais stereotipais, adaptuoja tiesą, o staiga vaikui sueina 13–14 metų ir jis pamato, kad gyveno debesų karalystėje – visa tai, apie ką jam buvo kalbama, nėra tikra.
Pavyzdžiui, tėvai formuoja nuomonę, kad visi juodaodžiai yra ne tokie puikūs žmonės, kaip baltaodžiai. Staiga vaikas nuvažiuoja į stovyklą ir susidraugauja su juodaodžiu. Tada jam kyla klausimas, ką tėvai jam bandė pasakyti, apie ką kalbėjo, nes dabar jis mato visai ką kita. Tada vaikui kyla konfliktas.
– Bet, kadangi tėvų patirtis vienokia, o vaikų kitokia, autoritetas gali žlugti ir tuo atveju, jei santykiai labai geri?
– Mes visi esame nukarūnuoti – mus nukarūnuoja paaugliai. Mes visi turime nusimesti „supermeno“ skraistę, nes vaikas pamato, kad mes irgi žmonės, irgi klystame. Bet jei mes apie tai kalbamės, gebame iš savęs pasijuokti, viskas yra normalu.
O kai tėvai pradeda pykti ar nori per jėgą išlaikyti autoritetą, dažniausiai jiems ir nepasiseka. Iš tiesų mes turime daug didesnę įtaką vaikams, negu mums gali atrodyti. O ikimokyklinio amžiaus vaikams ji neįsivaizduojamai didelė.
Joks pedagogas niekada neturės tiek įtakos mažam vaikui, kiek turi tėvai, nes būtent su tėvais santykis artimiausias, prisirišimas ir saugumo jausmas didžiausias. Kalbu apie normalias šeimas. Vaikui nesvarbu, kiek laiko mes su juo būname, ar dirbame visu etatu, ar puse etato, ar mes iš viso būname namuose, tada jis yra imliausias ir iš mūsų pasiima daugiausia.
– Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, duodame kišenpinigių. Kokios dažniausios tėvų klaidos tuo metu?
– Grįžtu prie to, kad reikia su vaiku kalbėti. Nuomonių yra įvairių, bet aš manau, kad finansinis raštingumas yra svarbus. Vaikui svarbu pajusti, kas yra pinigai. Labai daug suaugusių žmonių nežino, kaip elgtis su pinigais, nes tas gebėjimas iš jų buvo tarsi atimtas – visada viskuo būdavo pasirūpinama.
6–7 metų vaikui sudėtinga suprasti tokią abstrakciją, kaip pinigai. Bet kai jis pradeda taupyti, kai susitaupo, kai kažką nusiperka, jei bando kažką nupirkti, o pinigų neužtenka arba kai pamato, kiek ilgai reikia taupyti, ateina suvokimas.
Tarkim, mūsų sūnus paprašė išmaniojo telefono. Mes pasakėme, kad išmanusis – ne būtinybė, o noras. Būtinybė – telefonas, kuriuo galima paskambinti arba parašyti žinutę. Taigi būtinybę mes užtikriname, bet norams reikia taupyti. Iš pradžių jis užsidegė ir pradėjo taupyti. Per vieną gimtadienį paprašė, kad jam padovanotų pinigų, kartais paaukliaudavo mūsų draugams. Bet, kai užsidirbo, pasakė, kad telefono nepirks...
Kai jis pradeda taupyti, kai susitaupo, kai kažką nusiperka, jei bando kažką nupirkti, o pinigų neužtenka arba kai pamato, kiek ilgai reikia taupyti, ateina suvokimas.
– Suvokė vertę?
– Taip. Tų telefonų kaina skiriasi ne šimtu ir ne dviem šimtais litų.
Paaugliui juos užsidirbti užtrunka, ir jis pradeda svarstyti, ar tikrai jam kažko taip labai reikia. Tada imama suprasti, kad pinigai yra uždirbami ir kaip jie uždirbami, pajuntama darbo vertė – jei blogai dirbsi, tavęs nebekvies. Taigi atsiranda ir darbo kultūra.
– Kas turi sudaryti vaiko dienos režimą?
– Reikia kalbėti apie dermę. Kuo vadovaujasi tėvai? Geri tėvai nori, kad jų vaikas išsimiegotų. Labai paprastas pavyzdys: tokio amžiaus vaikui per parą reikia 10 valandų miego, todėl taip ir sudaromas grafikas.
Bet nereikia pamiršti, kad žmonės yra skirtingi – kai kuriems tiesiog genetiškai miego reikia mažiau. Jei ateina vaikas ir sako, kad dvi valandas voliojasi užgesinęs šviesą, tad gal gali paskaityti, neprotinga pasakyti „ne, užgesini šviesą ir miegi“. Ką mes laimėsime? Pasidžiaugsime, kad privertėme kitą žmogų elgtis taip, kaip norime mes? Pažemindami kitą iškelsime save? O vaikas... Turbūt įsijungs prožektorių ir skaitys po antklode.
– Dabar tėvai labai linkę į vaikus daug investuoti. Kaip sveikai dozuoti būrelius?
– Kiekvienas vaikas parodo savo elgesiu. Jei dienos pabaigoje jis pavargęs, irzlus, jam tikrai nebereikia papildomos veiklos.
Kai veikla struktūrizuota, kai jos daug, vaikas įsėda į mašiną ir užmiega arba prigula grįžęs namo. Treti vaikai reaguoja dar kitaip. Tarkim, yra į perfekcionizmą linkusių vaikų, kurie visą dieną stengiasi būti tobuli piliečiai. Niekas niekada nieko blogo apie juos negali pasakyti, nes jie labai protingi, greitai supranta, ko tikisi aplinkiniai. Ir visi nepaprastai jais džiaugiasi.
– Bet kartais ir namuose būna reikalavimas atitikti tėvų lūkesčius.
– Taip. Tada jau reikia dirbti su tėvais. Jei pedagogai įtaria, kad tokie yra tėvai, tai turbūt reikėtų sodintis tokius tėvus ir kalbėtis. Be to, mes visi esame linkę pervertinti savo vaikus.
Adekvačiai savo vaikus vertina labai nedaug žmonių. Skaičiau mokslinį straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad, jei žmogus save vertintų realistiškai, jis neišliptų iš depresijos.
Adekvačiai savo vaikus vertina labai nedaug žmonių. Skaičiau mokslinį straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad, jei žmogus save vertintų realistiškai, jis neišliptų iš depresijos. Atlikti tyrimai parodė, kad visi mes save vertiname truputėlį geriau, negu yra iš tiesų.
– Bet yra labai savikritiškų žmonių. Atsimenu priežodį „visi vaikai kaip vaikai, bet mano...“!
– Aš tą girdžiu šiandien.
– Toks vaikas jau nebegali savęs vertinti geriau?
– Dažnai yra taip, kad jo pasitikėjimas savimi yra žemas, bet jis nė neįsivaizduoja, koks žemas, ir mano, kad yra aukštesnis. Manau, mes visi pažįstame žmonių, kurie patyrė patyčias.
Bet esmė ta, kad net šiandien Lietuvoje labai daug žmonių nepripažįsta, kad patyčios daro didžiulę žalą. Net tarp išsilavinusių, protingų žmonių pasitaiko tokių, kurie sako „iš manęs tyčiojosi, o pasižiūrėk, aš ir mokslus baigiau, ir t. t., galbūt tai suteikė man stiprybės“. Bet taip nėra. Žmogus turi labai stiprų savigynos ir savisaugos instinktą, todėl jis linkęs net patyčiose įžvelgti kažką pozityvaus. Mes taip stipriai bandome save apsaugoti.
– Austėja, kas sudaro vaiko, žmogaus dvasinius resursus? Kaip jie padeda žmogui gyvenime, ką duoda?
– Skambės labai banaliai, bet tai – meilė. Žmogus turi jaustis mylimas. Tada jis mano, kad viskas įmanoma, kad negandos įveikiamos, kad klaidų daro visi, kad svarbiausia iš jų pasimokyti ir nebekartoti. Pojūtis, kad esi reikalingas ir mylimas – esmių esmė ir pagrindų pagrindas. Čia viskas prasideda.
Pirmiausia, ką turi turėti pedagogas, irgi yra meilė vaikams. Jeigu jam instinktyviai nesinori pulti prie pargriuvusio vaiko, jis niekada ir nebus geras pedagogas. Tai – normalus kriterijus. Juk amžiaus tarpsnių ypatumai yra ne raketų mokslas. O tokią besąlygišką meilę žmogui turi turėti. Tavo rankos turi tiestis pakelti nukritusio vaiko. Jeigu jos tiesiasi, su visu kitu mes galime dirbti.
