„Nenorėčiau, kad vaikams šventė asocijuotųsi su prievarta: mane pasodino ir privertė ragauti. Reikia paskatinti vaiką – aš suprantu, kad tau šis patiekalas keistas, nes mes jo nevalgome kiekvieną dieną, bet paragauk, pabandyk, taip žmonės valgė senovės Lietuvoje“, – pastebi ji.
A. Landsbergienės nuomone, nevertėtų vaikų gąsdinti ir tuo, kad Kalėdų Senelis viską mato, todėl gali neatnešti dovanų. Daug vertingesnis advento laikotarpiu būtų gerų darbų kalendorius: „Žinoma, yra skeptikų, kurie sako, kad tai nesąmonė ir gerus darbus reikia daryti visada, ne tik prieš Kalėdas. Bet kas ištvertų gerus darbus daryti 365 dienas? Mes, suaugusieji, to nepadarome, tad ką kalbėti apie vaiką, kuris dar tik mokosi. Jam 20 dienų yra nuostabu... Dieve mano, net viena diena yra nuostabu! Tai rodo, kad žmogus supranta, kas yra daryti gerus darbus, dalintis ir dovanoti.“
– Austėja, kokias švenčių tradicijas Jūs atsinešėte iš savo šeimos?
– Mes visada švęsdavome visas šventes. Kadangi viena močiutė buvo Vilniuje, kita – Kretingoje, iš vaikystės prisimenu važiavimą per visą Lietuvą. Tai buvo ypatinga, nes mažam vaikui tokia kelionė atrodydavo nepaprastai ilgai, aplink tamsu, šalta. Tai turėjo tam tikros magijos, nes matydavau apsnigtus miškus, įsivaizduodavau, svajodavau. Prisimenu įvairias tradicijas, nes tėvai stengėsi jų laikytis, močiutės jas puoselėjo. Traukdavome šiaudą, pupas, liedavome vašką ir klausydavome, gal gyvuliai pradės kalbėti. Nors ne kaime gyvenome, bet vis tikėdavomės, kad prabils kokia katė ar šuo.
Kūčios man būtų buvusi labai liūdna šventė, nes nevalgydavau nei silkės, nei svogūnų, bet močiutė man visada gamindavo atskirai. Gamindavo ir sakydavo „čia – visų, o čia – Austulės“. Aš labai mėgau mėlynanosius – sklindžius su mėlynėmis, todėl ji visada man jų išvirdavo ir užšaldydavo. Jau tada suaugusieji atsižvelgdavo į vaiką ir prisitaikydavo, o aš ir dabar galvoju, kaip vis dėlto svarbu neperlaužti vaiko. Jis daug labiau viską vertins ir džiaugsis šiluma bei tuo, kad į jį buvo pažiūrėta kaip į ypatingą.
– Paminėjote ilgą kelią, tamsą, šaltį, sniegą, ir man kilo asociacija su adventu. Kad vaikas suprastų, ką reiškia šventė, tikriausiai reikėtų kažkaip pragyventi adventą? Kiek vaikams tai svarbu?
– Vaikams nepaprastai svarbus tęstinumas. Jiems svarbu, kad tai nebūtų tik blyksnis, kad apie tai būtų kalbama pakankamai, nes šventę sukuriame mes, suaugusieji. Vaikas joje dalyvauja ir paskui visą likusį gyvenimą prisimena arba neprisimena. Jei norime, kad jis prisimintų ir kad jam šventė asocijuotųsi su geromis emocijomis, mes turime labai sąmoningai apie tai galvoti. Adventas Lietuvoje tikrai svarbus kultūriškai. Vaikui svarbu kalbėti apie tai, kas laukia, kas ateina, nes jis laiką mato ne taip, kaip mes.
Apskritai vaikai iki 8–9 metų labai sunkiai supranta abstrakcijas (t. y. raides, skaičius, laiką), ir tas laikas jiems tampa amžinybe, ypač jeigu jie labai laukia. Skaičiuodami padieniui, jie mato laiko tėkmę – kažkas abstraktaus virsta konkrečiu, atsiranda struktūra. O mes puikiai žinome, kad struktūra suteikia vaikui saugumą: kai vaikas jaučiasi saugus, jis jaučiasi laimingas. Iš čia ir kyla saugumo jausmas. Taigi būtent mūsų, suaugusiųjų, kuriami ritualai, sukuria vaikui šventę.
– O maisto ritualai per adventą? Sakote, kad jie vaikams neturėtų būti kančia. Bet ar nereikėtų šiek tiek pakentėti?
Nenorėčiau, kad mano pačios ar „sodelyje“ augantiems vaikams šventė asocijuotųsi su prievarta: mane pasodino ir privertė ragauti.
– Svarbu ir tai, bet mes visi turime kažkokių patiekalų, kurių nevalgome. Nenorėčiau, kad mano pačios ar „sodelyje“ augantiems vaikams šventė asocijuotųsi su prievarta: mane pasodino ir privertė ragauti. Reikia paskatinti vaiką – aš suprantu, kad tau šis patiekalas keistas, nes mes jo nevalgome kiekvieną dieną, bet paragauk, pabandyk, taip žmonės valgė senovės Lietuvoje.
– Reikia sužadinti smalsumą?
– Taip, kad būtų įdomu. Taip vaikams perduodamas kultūrinis raštingumas. Kad ir kokie mes pasaulio piliečiai, vis tiek mūsų šaknys čia, Lietuvoje. Tarkim, kai mes su vaikais kalbamės „Vaikystės sode“, visada pradedame nuo savęs, pavyzdžiui, koks aukščiausias Lietuvos kalnas. O, sakykim, Austrijoje kalnai visai kitokie. Ir taip, eidamas per palyginimus ir atsispirdamas nuo savo šaknų, tradicijų, nuo to, kuo didžiuojiesi ir kas tau yra šventa, tampi atviras ir tam, kas yra likusiame pasaulyje.
– Kokie pagrindiniai akcentai turėtų būti, kai rengiamasi šventei, kai kuriamos, ruošiamos dovanos ir kai jau švenčiama?
– Ruošiantis pačioms šventėms, ypač Kūčių ir Kalėdų, manau, kad vaikams reikėtų daug labiau akcentuoti tai, jog tai yra metas, kai mes duodame. Labai dažnai pastebiu, kad vaikai laukia dovanų ir visa šventė sukasi apie tai, ar ateis Kalėdų Senelis. O dar jei tėvai į visą šitą procesą įveda gąsdinimo elementą (Kalėdų Senelis mato, ar tu tikrai gražiai elgiesi), mes nebekalbame apie vidinę motyvaciją elgtis tinkamai, socialiai, emociškai brandžiai. Juk visi puikiai žino, kad išorinė motyvacija veikia tik tam tikrą laiką.
Taigi turime sužadinti vidinę motyvaciją. Nuo ko ji prasideda? Nuo to, kad mes džiaugiamės, kai vaikas elgiasi tinkamai. Advento laikotarpis tam nepaprastai tinka – vietoj saldainių kalendoriaus galima turėti gerų darbų kalendorių. Žinoma, yra skeptikų, kurie sako, kad tai nesąmonė ir gerus darbus reikia daryti visada, ne tik prieš Kalėdas. Bet mano argumentas – kas ištvertų gerus darbus daryti 365 dienas? Mes, suaugusieji, to nepadarome, tad ką kalbėti apie vaiką, kuris dar tik mokosi. Jam 20 dienų yra nuostabu... Dieve mano, net viena diena yra nuostabu! Tai rodo, kad žmogus supranta, kas yra daryti gerus darbus, dalintis ir dovanoti. Net jei šeima nėra itin tikinti, vis tiek gali kalbėti apie šios šventės prasmę: apie tai, kad mes prisimename savo artimuosius, tuos, kuriuose mylime, todėl galime išsiųsti laišką seneliams, proseneliams, krikšto tėvams. Tiesiog taip mes tampame sąmoningesni.
Kas ištvertų gerus darbus daryti 365 dienas? Mes, suaugusieji, to nepadarome, tad ką kalbėti apie vaiką, kuris dar tik mokosi.
– Naujieji metai – įvykių virtinė, gniaužianti vaikui kvapą. Turėtų būti kažkoks kitas akcentas?
– Manau, kad vis dėlto Lietuvoje mums daug svarbesnės Kalėdos. Naujieji metai – tiesiog natūralus virsmas. Vieni išeina – kiti ateina.
– Bet kai kurie tėvai dovanėles deda ir per Kalėdas, ir per Naujuosius metus.
– Viena vertus, visada sakau, jei tėvai nori tai daryti, kodėl gi ne. Kita vertus, kas tai yra tose kojinėse? Tai gali būti malonios smulkmenos – tarkim, žinome, kad vaikui reikia sagučių į plaukus, ir jis randa jas. Kažkada su savo vaikais kalbėjome, kad labai smagu, kai advento laikotarpiu šeima prisimena, ko kuriam vaikui reikia, ir vaikas tai randa.
Ir mūsų darbuotojai žaidžia žaidimą „Slaptas draugas“. Pavyzdžiui, vienas kitam palieka mielų citatų, atneša šiltos arbatos, bet niekas nežino kas kuriam yra slaptas draugas – tai paaiškėja tik po Naujųjų metų. Tai nepaprastai graži tradicija, kurią turime jau penktus metus. Bet čia nekalbame apie kažkokias dideles dovanas. Tai daugiau pagalvojimas apie kitą žmogų – aš noriu parodyti, kad tu esi svarbus. Juk kiekvienas žmogus nori jaustis svarbus ir mylimas.
– Taigi ne tik tėveliai gali dėti vaikams dovanas, bet ir vaikai – tėveliams?
– Taip, žinoma. Jie gali ir kažką nupiešti, ir iškepti, ir savarankiškai atsikelti, ir patys apsirengti, ir paskaityti ryte knygą, ir išvirti arbatos. Vaikai gali nepaprastai daug.
– O kaip vaikai suvokia Kalėdų šventę darželyje ir namuose?
– Mes su vaikais dėl to ir vadiname ją žiemos švente – mes dovanojame tėvams šventę. Su vaikais kalbame, kad bus žiemos šventė, mes jai pasiruošime ir tai bus mūsų dovana tėveliams. O Kalėdos, kurių mes visi laukiame, ateis namuose.
