– Kaip kilo mintis pradėti kelionę Baltijos keliu?
– Aš nieko nežinojau apie Baltijos kelią. Žinojau tik tiek, kad jis buvo prieš 25 metus. Dabar visi kalba apie jį kaip įdomų reiškinį, bet kodėl jis vyko – daugelis nežino. Aš irgi buvau tarp tų nežinančių, todėl ir nusprendžiau keliauti. Pagrindinis mano kelionės tikslas – susipažinti su Baltijos kelio liudininkais, išgirsti jų pasakojimus, istorijas. Gaila, bet dėl sveikatos problemų kelionę teko baigti Rygoje. Tiesiog supratau, kad privalau sustoti.
– Ką naujo sužinojote?
– Jokių naujų faktų apie Baltijos kelią neišsiaiškinau, tačiau susipažinau su ten buvusiais žmonėmis. Jie man papasakojo, kokios emocijos tvyrojo tuo metu. Bet labiausiai mane domino priežastys: kodėl jie ten stovėjo – juk tai buvo gana rizikinga. Tie žmonės gyveno pavojingu laiku, tačiau baimės nejautė. Jie buvo linksmi ir, stovėdami tame kelyje, tikėjosi geresnio rytojaus, šviesesnės ateities. Dauguma žmonių apie tą dieną kalba su pasididžiavimu. Tuo metu ypač jautėsi Baltijos šalių vienybė, žmonės buvo nusiteikę šventiškai ir laukė ateinančių nuostabių laikų. Manau, kad tai nutiko pačiu tinkamiausiu metu, tada, kai to labiausiai reikėjo.
– Ar kelionė buvo ilgai planuota?
– Mintis keliauti kilo prieš metus. Po truputį susirašiau visus kelius, koordinates. Nusprendžiau, kad pavasarį ar vasarą būtinai įvykdysiu savo planą.
– Kaip reagavo artimieji, draugai? Ar niekas nebandė Jūsų perkalbėti?
– Niekas, išskyrus mano sūnų, nežinojo apie mano planus. Iki paskutinės akimirkos niekam nepasakojau. Tačiau, atėjus kelionės dienai, visi mane palaikė.
– Kelias ilgas. Tokiam žygiui būtinas fizinis pasirengimas. Ar prieš kelionę daug treniravotės?
– Taip, kiekvieną savaitę bėgiojau, daug vaikščiojau. Per savaitę nubėgdavau nuo 50 iki 80 km, pėsčiomis nueidavau 30–40 km. Du kartus per metus dalyvavau maratono bėgime. Staiga sugalvoti ir išsiruošti į tokį žygį yra pavojinga – fizinis pasirengimas labai svarbus. Buvo akimirkų, kai net negalėdavau pasikelti, skaudėjo kojas ir visą kūną.
– Kiek kilometrų per dieną nukeliaudavote?
– Per dieną aš eidavau nuo 10 iki 12 val., maždaug po 50 km. Rekordas – 69 km. Iš viso per 6 kelionės dienas pavyko nueiti 300 km.
Mums reikia parodyti pasauliui, kad mylime šalis, kuriose gyvename, ir didžiuojamės savo identitetu
– Kodėl keliavote vienas?
– Na, sakyčiau, kad vienam keliauti yra lengviau. Nereikia prie nieko taikytis. Esi atsakingas tik už save. Pavyzdžiui, kai pavargsti, gali sustoti pailsėti ir t.t.
– Ar nesinorėjo apsisukti ir grįžti atgal?
– Paskutines 2 dienas buvo labai sunku, nes kelyje patyriau traumą. Trauktis nenorėjau, tiesiog dėl skausmo nebegalėjau eiti toliau.
– Puikiai kalbate lietuviškai. Kokie ryšiai Jus sieja su Lietuva?
– Aš turiu draugų lietuvių, su kuriais bendrauju jau daugiau nei metus. Pirmus pusę metų tarpusavyje kalbėdavome rusiškai, bet paskui pagalvojau: „Kodėl tarp keturių lietuvių mes kalbamės rusiškai?“ Ir tada supratau, kad noriu išmokti lietuvių kalbą. Pusę metų mokiausi ir dabar jau galiu susikalbėti. Lietuvių kalbą stengiuosi vartoti bent du tris kartus per savaitę. Man patinka mokytis užsienio kalbų. Atvykęs į Lietuvą galiu kalbėti lietuviškai, į Rusiją – rusiškai, į Latviją – latviškai, Vokietijoje – vokiškai. Anglų kalbos įgūdžius dar reikia šiek tiek tobulinti.
– Ką po šio žygio Jums reiškia Baltijos kelias?
– 1989 m. man buvo 12 metų. Liūdna, bet tuo metu aš nieko nežinojau apie Baltijos kelią. Ši kelionė pažadino mano patriotizmo jausmą. Dabar mes gyvename gražiose šalyse, todėl turėtume tuo džiaugtis ir didžiuotis. Aš esu labai dėkingas tiems, kurie kovojo už Baltijos šalių nepriklausomybę. Labai gaila, kad man nepavyko pasiekti kelionės tikslo – Talino. Tikiuosi, kad dar pavyks pabaigti savąjį Baltijos kelią.
– Kokia yra Baltijos kelio prasmė šiandien?
– Manau, turėtume daryti viską, kad Baltijos kelio kartoti nebereiktų. Mums reikia parodyti pasauliui, kad mylime šalis, kuriose gyvename, ir didžiuojamės savo identitetu.
