„Nuo to, kiek ant kapo degs žvakių, nepriklauso mūsų jausmai mirusiems artimiesiems. Šią problemą nulėmė lietuvių turtėjimas ir noras prilygti kitiems. Vis dėlto toks požiūris turi keistis“, – įsitikinęs Lapkričio 2-osios draugijos pirmininkas Valdas Kaminskas.
Kartu su kitais draugijos nariais jis ragina lietuvius šiemet ant vieno kapo uždegti tik vieną žvakę.
– Socialiniuose tinkluose tikriausiai ne vienas matėme Lapkričio 2-osios draugijos pasiūlymą nepirkti daugybės žvakių, o artimųjų kapus pagerbti viena žvake. Kaip gimė akcija #Vienazvake ir koks pagrindinis jos tikslas?
– Laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo kultūra Lietuvoje yra visiškai neekologiška. Tiek su pačiu laidojimu, tiek su kapaviečių priežiūra susiję papročiai yra labai taršūs.
Tad vienas iš mūsų draugijos tikslų – padaryti ją artimesnę ekologiniams standartams.
Žvakutes per Vėlines mes degame nuo senų laikų – tai graži tradicija. Tačiau pastaraisiais metais pasidarėme tokie turtingi, kad galime sau leisti prisipirkti daugybę stiklinių žvakidžių ir visas jas uždegti ant kapo.
Mano akimis, tai pirmiausia – lietuvių praturtėjimo problema. Tačiau lygiagrečiai eina ir ekologijos klausimai: daugelis tikriausiai niekada nesusimąstė, jog iš kapinių surenkamos atliekos nerūšiuojamos. Tad visos žvakidės galiausiai atsiduria sąvartyne ir ten būna daugybę metų.
– Draugijos išplatintuose pranešimuose nurodomi grėsmingi skaičiai: 2 mln. stiklinių žvakidžių, patenkančių į sąvartynus. Ar šie duomenys tikslūs?
– Aplinkos agentūros duomenimis, kurie gauti pagal į sąvartynus patenkančių atliekų sezoninę analizę, lapkričio-gruodžio mėnesiais į sąvartynus patenka maždaug 150 tūkst. tonų šiukšlių daugiau nei kitu metų laiku. Greičiausiai pagrindinis jų šaltinis yra Vėlinių šiukšlės.
Remdamiesi šiais duomenimis, mes darome prielaidą, kad po Vėlinių savaitgalio į sąvartynus patenka apie 2 mln. stiklinių žvakidžių.
Žinoma, kad per metus į Lietuvos kapines patenka apie 3 mln. žvakių – bent po vieną žvakutę atneša vienas žmogus. Apie du trečdaliai – per Vėlines. Galiausiai visos jos atsiduria šiukšlynuose.
– Kas dėl to kaltas?
– Visas šias problemas puikiai žino mūsų valdžia, kuri gyvena tarsi užsimerkusi. Ji žino, kad reikėtų rūšiuoti iš kapinių surenkamas atliekas, moka paraginti tai daryti žmones. Yra begalė draudžiamųjų (baudos ir pan.), ekonominių instrumentų, kurie galėtų paskatinti ekologinį žmonių elgesį.
Atrodo, kad ant akių visiems uždėti raiščiai. Kai kalba pasisuka apie kapines, viskas tarsi išsijungia: nei valdžia, nei žmonės nebesivadovauja jokiais ekologijos principais.
Tačiau kažkodėl niekas nedaroma. Kartais atrodo, kad visiems ant akių uždėti raiščiai.
Viena vertus, Lietuvoje mes esame labai ekologiški: be didelių problemų uždarėme atominę elektrinę, pakankamai gerai valomės, rūšiuojame buitines atliekas.
Kartais peikiame šiukšlių industriją, kad ji, tarkime, per vėlai pastatė mums skirtus rūšiavimo konteinerius.
Tačiau kai kalba pasisuka apie kapines, viskas tarsi išsijungia: nei valdžia, nei žmonės nebesivadovauja jokiais ekologijos principais.
Net premjeras ką tik paragino žmones uždegti žvakių ant nelankomų kapų. Viena žvakė prie kitos – ir turime didžiulį kiekį Vėlinių atliekų.
– Ar yra būdas, kaip išeiti iš užburto rato?
- Dalį reikalų išspręstų valstybė: atskiras grandis reikėtų sujungti ir pagaliau pradėti rūšiuoti kapinių atliekas. Juolab, kad Lietuvoje yra įmonių, kurios laukia ir perdirba stiklines žvakides. Tik kažkodėl niekas jų ten neveža. Tempia viską į bendrus sąvartynus ir viso gero.
Kita grandis – žmonės, kurie kažką nesaikingai vartoja. Čia tiktų analogija su Londonu: miesto meras prieš metus paragino londoniečius nepirkti tiek maisto, nes viso jo nesuvartoja, tad nemaža dalis galiausiai atsiduria šiukšlių konteineriuose.
Žmogus savo virtuvėje viską rūšiuoja: popierių meta į vieną kibirą, buitines atliekas – į kitą. Gali važinėti dviračiu dėl ekologijos, net protestuoti dėl didelio kiekio išmetamųjų dujų ir pan. Tačiau ateina į kapines ir viską pamiršta.
Lygiai tas pats galioja ir su kapinėmis: reikia žmonėms priminti ir paraginti, kad, tausodami gamtą, jie saikingiau puoštų artimųjų kapus.
Suvestų savo smegenyse, kad, kai jie neša ir dega žvakutes, o vakare visos kapinės virsta ugnies jūra, gražu. Tačiau visa tai netrukus atsidurs sąvartynuose.
Galiausiai kiekvienam reikėtų susimąstyti, ar tai, kad ant kapo degs ne viena, o dešimt žvakučių, padidins mūsų pagarbą mirusiems artimiesiems?
Suprantu, kad veikia noras prilygti ar nenusileisti kaimynui: atrodo, jei ant šalia esančio kapo dega daugiau žvakių, tai ir ant mūsų reikia daugiau.
Vis dėlto toks požiūris neteisingas. Jausmų stiprumo žvakių skaičius neatskleidžia.
Daugiau informacijos apie Lapkričio 2-osios draugijos veiklą ir tikslus galite rasti jos feisbuko paskyroje.
