Šių metų bendrovės apyvarta turėtų siekti apie 120 mln. Lt – tai 17 proc. daugiau nei pernai. Pelną skaičiuoti dar anksti, tačiau M.Horbačauskas užsimena, kad po ilgesnio laiko aludariams gali tekti vėl mokėti ir pelno mokestį.
Pastaruoju metu įmonės gaminiai užima 14,5 proc. аlaus rinkos ir įsitaisė 3 vietoje. Stipriausiais prekės ženklais laikomi „Volfas Engelman“, „Fortas“, „Heineken“, nuo naujų metų bendrovė po savo sparnu priglaus žymiausio vokiško alaus prekės ženklą „Warsteiner“. Beveik padvigubėjo alaus eksportas: daugiausiai – į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Lenkiją, Rusiją.
– Ilgą laiką į jūsų valdomą alaus daryklą buvo žiūrima kaip į savotišką „trečią brolį“, kurio pastangos atsikąsti rinkos dalį nueidavo perniek. Kas lėmė atgimimą? – savaitraštis „15min“ paklausė M.Horbačausko.
– „Ragutis“ nebuvo stipriai kotiruojamas prekės ženklas, daug kam jis asocijavosi su sovietiniu šleifu ir abejotina kokybe. Todėl lemiamos įtakos turėjo istorinio alaus daryklos vardo „Volfas Engelman“ susigrąžinimas 2011 metų balandį.
Atsigręžimas į savo ištakas, autentikos atskleidimas, tinkama alaus kokybė ir produktų pakuočių dizainas privertė vartotojus mumis patikėti. „Volfas Engelman“ gamyklos istorija – tai sėkmės istorija, juk tarpukario Lietuvoje alaus darykla užėmė pusę šalies rinkos.
Mūsų versle vien tam, kad stovėtum vietoje, reikia labai sparčiai judėti.
Dabar „Volfas Engelman“ vėl tapo istorinio paveldo ir pagarbos tradicijoms ženklu. Mumis ypač tiki kauniečiai: Kauno regione turime daugiau nei 20 proc. rinkos ir esame antri. Kol kas mažiausią rinkos dalį užimame Klaipėdos regione – apie 10 proc., 3 vieta.
Matyt, būtent tas „trečio brolio“ nelaimėlio įvaizdis mums ir padėjo iššauti į viršų. Konkurentai į mus nežiūrėjo rimtai, neįvertino potencialo, galbūt kai kas tiesiog prisnūdo ant laurų.
– Šiame versle tai gali būti pražūtinga?
– Rinkos dalį ir pardavimus užsiauginti labai sunku, o prarasti galima staiga: nesusiderėsi su kokiu nors prekybos tinklu, kas nors drastiškai sumažins kainas, o tu ne – ir viskas.
Kaip sakė vienas rusų verslininkas: mūsų versle vien tam, kad stovėtum vietoje, reikia labai sparčiai judėti. Jei tik kokį nors momentą pramiegojai, iškart praradai rinkos dalį.
– Jūsų aludario pasiūlytą „Bravoro pintą“ turbūt būtų galima vadinti šių metų atradimu?
– „Bravoro pinta“ stikliniame butelyje per pirmus 4 mėnesius užėmė 1 proc. visos alaus rinkos. Tai kelis kartus pranoko net optimistiškiausias prognozes ir lūkesčius. Buvo metas, kai stiklo fabrikas nebespėjo gaminti taros.
Tačiau nuo šio produkto idėjos iki atsidūrimo lentynose praėjo metai. Vien butelio dizainą vokiečiai kūrė beveik 8 mėnesius: premium gaminiui labai svarbu, kaip jis atrodys lentynose. Kuo prekė brangesnė, tuo svarbesnės detalės, papildančios viena kitą – viskas turi būti išbaigta ir nuoseklu.
– Susidaro įspūdis, kad alaus versle rinkodara kur kas svarbiau nei produkto skonis?
– Alus – smarkiai žmogaus emocijų veikiamas produktas. Kitaip tariant, alaus skonis yra ne ant liežuvio, bet vartotojo sąmonėje. Todėl šiame versle labai svarbus įvaizdis ir tai, kiek klientas patikės tavo, o ne konkurento istorija.
– Alaus vartotojų balse neretai tenka girdėti ironišką gaidelę: skiestas, ne alus, o alaus gėrimas. Pradžioje buvo geras, bet suprastėjo, turbūt gamintojai pataupo ir pan.
– Abejoju, kad premium alaus gamintojai rizikuotų savo reputacija, laviruodami su kokybe. Kiekviena rimta alaus darykla turi savo laboratorijas, kur nuolat tikrinami įvairūs gamybos parametrai. Vertinama kiekviena partija, jei ji neatitinka keliamų reikalavimų, neišleidžiama į rinką. Galima garantuoti, kad kokybiniai rimtų prekės ženklų gaminių parametrai nesikeičia.
Baruose alaus stabilumą užtikrinti sunkiau, kadangi daug priklauso ir nuo paties baro – kur ir kaip ilgai alus laikomas, galbūt atnešamas šiltas, o ne atvėsintas, gal ne taip įpiltas į taurę.
Tačiau didele dalimi įtakos turi žmogaus psichologija, nes atliekant aklą testą turbūt retas atskirtų, kokio pavadinimo alų geria.
– Jei būčiau jūsų įmonės darbuotoja, jau trinčiau rankas: rodikliai gerėja, vadinasi, ir alga kils?
– Iš tikrųjų, girdint, kad šie metai geriausi įmonės istorijoje, iškart pagalvoji apie save – kas man iš to? Tačiau ne viskas taip paprasta. Dabartiniai rezultatai – tai tik minimali ir labai trapi riba, kurią nori pasiekti akcininkai. Tačiau tai dar nėra tai, ko jie tikisi ir laukia. Juk per 12 pastarųjų metų į įmonę investuota apie 80 mln. Lt.
Tačiau ne viską lemia papildomas 100 Lt, ar ne? Juk svarbu ir įmonės, kurioje dirbi, prestižas, stabilumas, veiklos tęstinumas, socialinės garantijos. Gal čia atlyginimas neaugs taip sparčiai, tačiau jis užtikrintas ilgiems metams į priekį.
Rinkos dalį ir pardavimus užsiauginti labai sunku, o prarasti galima staiga: nesusiderėsi su kokiu nors prekybos tinklu, kas nors drastiškai sumažins kainas, o tu ne – ir viskas.
Be to, darbuotojais rūpinamės kasdien, gerindami darbo sąlygas, įrengdami persirengimo kambarius, virtuvę ir pan. Lojalumas ugdomas, kuriant kolektyvo dvasią: organizuojant Kalėdų, sporto šventes darbuotojams ir jų vaikams.
Esame tikrai neblogas darbdavys: atlyginimai pas mus aukštesni už rinkos vidurkį. Tačiau generalinis direktorius turi suderinti akcininkų, klientų, tiekėjų ir darbuotojų interesus. Turiu nedidelę „antklodę“, kuria reikia visus pašildyti.
– Ar kada nors bandėte suskaičiuoti, kurią dalį įmonės sėkmėje sudaro jūsų, kaip generalinio direktoriaus, indėlis?
– Nemėgstu prisiskirti nuopelnų. Tiesiog save įsivaizduoju kaip trenerį, kuris leidžia atsiskleisti komandai. Galbūt iki manęs darbuotojai nebuvo padarę maksimaliai tiek, kiek iš tikrųjų gali. Galbūt trūko motyvacijos, gal ne kiekvienas dirbo darbą, kurį išmano geriausiai.
Pavyko kiekvienam rasti vietą, kur jis yra stipriausias. Mano įsitikinimu, pardavimų vadybininkas neturi būti per daug apkrautas biurokratiniu darbu: veiklos ataskaitų rašymas slopina jo kūrybiškumą. Vadybininko darbas – bendrauti su klientais. Jei daugiau laiko praleidžiama biure prie kompiuterio nei su žmonėmis – gero rezultato nesitikėk.
Suteikiu darbuotojams laisvę, nes jais pasitikiu. Manau, kad savo atsakomybės ribose jie yra geriausi ir gali dirbti savarankiškai. Mano nuopelnas, kad patikėjome, jog galime tai padaryti. O kai patikėjo, tada ir pasisekė.
Jei lyderiai bėga priekyje, kiti komandos nariai iš esmės negali atsilikti. Visi turi palaikyti tempą, o lėtesni laikui bėgant supranta, kad krūvis jiems per didelis, ir ieško kitos vietos.
– Kitaip tariant – viso gero! Per savo karjerą esate atleidęs nemažai žmonių...
– Tačiau prie to priprasti neįmanoma. Džiaugiuosi tuo, kad pavyksta išsiskirti taikiai. Stengiuosi, kad atleidimas visada būtų argumentuotas, motyvuotas ir korektiškas. Laikausi tam tikrų nerašytų garbės kodekso ir verslo etikos taisyklių. Elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi.
– Ar tai užsienio kapitalo įmonių, kuriose dirbote daugybę metų, mokykla?
– Visada stengiausi dirbti ten, kur mane vertina kaip asmenį, kaip turtą, kurį galima maksimaliai išnaudoti. Ne kartą įsitikinau, kad tarptautinės kompanijos rūpinasi savo darbuotoju. Galbūt nelengva į jas patekti, tačiau, jei tave pasirinko, – viskas. Vadinasi, tavimi pasitiki, investuoja į tavo tobulėjimą ir mano, kad esi savo srities profesionalas.
Lietuviško kapitalo įmonėse pasitikėjimo žmogumi mažiau: tave priėmė, bet neužmiršk, kad nepakeičiamų nėra. Vadovaujamasi filosofija: kad pavogsi, aišku, bet žiūrėsim, kad nepavogtum per daug. Gal kameras pastatysime kabinete, gal dar ką nors sugalvosime...
„Fazer kepyklos“ generaliniu direktoriumi tapau 30-ties. Daugiamilijoninė apyvarta – štai, valdyk. Pasirašinėji pavedimus už 1, 2 ar 3 mln. Lt ir niekas tavęs nestebi, netikrina.
Blogas ar geras darbdavys buvo, sužinai, kai išsiskiria keliai. Jei geras, atsisveikini gražiuoju ir nelieki nuskriaustas materialiai. Jei blogas – sužinai, ką visus tuos metus apie tave iš tikrųjų galvojo. Turbūt dėl šių kultūrinių skirtumų visada stengiausi dirbti nelietuviško kapitalo versle.
Alaus skonis yra ne ant liežuvio, bet vartotojo sąmonėje. Todėl šiame versle labai svarbus įvaizdis.
– Valstybinis sektorius nesudomino? Vos pusmetį ėjote ūkio ministro Rimanto Žyliaus patarėjo pareigas.
– Supratau, kad valstybiniame sektoriuje ilgai neištverčiau – ten viskas vyksta labai lėtai. Įvairūs apribojimai, aplinka, taisyklės, įstatymai taip įspraudžia į rėmus, kad palaužia kūrybiškumą ir pakerpa sparnus. Esu matęs ministerijose žmonių, kurių akys kažkada degė, bet po to jie nuleido rankas. Tai nėra palanki vieta idėjoms gimti, nes daug kas turi blogos patirties, kad net puikios iniciatyvos virsta į šnipštą. Įgyvendinimo stadijoje tiek derinimų ir formalumų, kad neužtenka vienų rinkimų ciklo. O po to, žiūrėk, atėjo nauja valdžia ir tavo idėja niekam neįdomi.
– Nuo 2011 metų rugsėjo esate vienos iš valstybės valdomų įmonių – parodų ir kongresų centro „Litexpo“ – valdybos pirmininkas. Kas nešė į šią galerą?
– Paprašė padėti tėvynei – sutikau. Norėjosi įrodyti, kad valstybinė įmonė gali veikti taip pat efektyviai kaip privati. Atrodo, pavyko: nuo to laiko įmonės pelnas išaugo kelis kartus, sąnaudos smarkiai sumažėjo. Keičiasi ir pats objekto įvaizdis: anksčiau atrodė, kad tai yra pastatas ir tiek. Dirbo 120 žmonių, o rezultatas: „Knygų mugė“, „Resta“, „Pelenė“, gal dar vienas kitas renginys. Pakeitėme įmonės valdybą ir priėmėme tokius sprendimus, lyg tai būtų privatus verslas. Rezultatai rodo, kad viskas įmanoma: ir nuostolius sumažinti, ir veiklą suefektyvinti, ir užsakymų turėti.
– Beveik 10 metų užimate tik vadovaujamus postus. Ir vis dėlto esate samdomas darbuotojas. Ar niekada nenorėjote kurti savo verslo?
– Nesakau niekada, tačiau dabar dar apie tai negalvoju.
Verslo krypčių kaita
M.Horbačauskas yra dirbęs įmonių grupės „Novaturas“ generaliniu direktoriumi. Prieš tai dirbo UAB „Svenheim“, UAB „Baldeka“ ir UAB „Fazer kepykla“ generaliniu direktoriumi, UAB „Henkel Lietuva“ pardavimo vadovu Lietuvai ir Kaliningradui. Dar anksčiau dirbo UAB „Omnitel“ Kauno filialo prekybos koordinatoriumi ir konsultantu.
M.Horbačauskas Vytauto Didžiojo universitete įgijo verslo administravimo bakalauro laipsnį ir teisės magistro laipsnį. Jis taip pat yra baigęs Baltijos vadybos institutą Vilniuje, kur įgijo verslo administravimo magistro laipsnį.
Žmona Jolita, Kauno technologijų universiteto mokslų daktarė.
Du vaikai: 6 metų sūnus Aistis, 9-erių dukra Vaiva.
Apie įmonę
Įmonės istorija prasideda tada, kai XIX a. viduryje verslininkas Rafailas Volfas įsteigia alaus daryklą. Verslą perima jo sūnus Iseras Beras Volfas, kurio vardu alaus darykla ir pavadinama. Alaus darykla įsikuria tuometėje Vilijampolėje. 1853 m. įmonė tampa viena pirmųjų pramoninių daryklų rytiniame Baltijos jūros regione.
1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, alaus darykla nacionalizuojama, ideologijos neatitinkantis įmonės pavadinimas pakeičiamas į „Raudonąją pašvaistę“. Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos kariuomenei, naujoji vadovybė pavadina ją „Perkūnu“. Lietuvai vėl patekus į Sovietų Sąjungos rankas, grąžinamas „Raudonosios pašvaistės“ pavadinimas. Nuo 1967 m. įmonė vadinama „Ragučiu“, kol 2011 metais susigrąžina senąjį „Volfas Engelman“ vardą.
Nuo 1999 m. bendrovė „Volfas Engelman“ priklauso Suomijos „Olvi“ įmonių grupei. Tai yra trečia pagal dydį alaus ir nealkoholinių gėrimų gamintoja Suomijoje, kurią 1878 m. įkūrė aludaris Williamas Gideonas Åbergas ir jo žmona Onni.
„Volfas Engelman“ glaudžiai bendradarbiauja su kitomis susijusiomis „Olvi“ koncernui priklausančiomis įmonėmis: Estijoje − „A.le. Coq“, Latvijoje − „Cesu alus“, Baltarusijoje − „Lidskoe pivo“.
Šiuo metu alaus darykloje dirba daugiau nei 200 žmonių.
Antrą gyvavimo šimtmetį skaičiuojanti alaus darykla gamina ne tik alų, bet ir girą, sidrą, alkoholinius kokteilius.
