Tačiau pirmiausia visi A.Javtokienę atpažįsta kaip politikę, vicemerę, ir nesvarbu, kad ji jau prieš porą metų iš politikos pasitraukė.
Tiesiog daugeliui įsiminė jos padaryti darbai – pirmąsyk organizuotas renginių ciklas „Bulvaro vasara“, knygų mugė, labdaringa veikla.
– Kaip jaučiatės pasitraukusi iš politikos?
– Taip, buvau prisilietusi prie politikos – ir partijoje kaip Artūro Paulausko padėjėja, ir kaip miesto Tarybos narė, vicemerė. Vis dėlto dvylika aktyvaus politinio gyvenimo metų. Todėl pasitraukus iš tokios veiklos, buvo truputėlį keista – maniau, kad trūks viso to.
Tačiau dabar, praėjus dvejiems metams, gerai jaučiuosi, nes bendrauju labai daug ir su tais žmonėmis, su kuriais ir anksčiau bendravau. Niekas į mane nežiūri kaip į kokią nusikaltėlę, nors šiaip dažnai žmonėms atrodo, kad jei esi valdžioje – vien todėl esi negeras, net kai visą „dūšią“ atiduoti darbui.
Kita vertus, ne nuo tavęs vienos visi sprendimai priklauso – nesi toks galingas. Manau, kad jei leistų verslo žmogui daryti tai, ką jis darytų savo įmonėje, situacija mieste būtų visiškai kitokia.
Tačiau kai valdančiojoje koalicijoje būna 5–6 partijos, neįmanoma ką nors padaryti, nes kiekvienas viską į save tempia. Tai man baisiausias dalykas.
– Ar politikoje yra daugiau konkrečių darbų ar politikavimo?
– Apie save kalbėti sunku. Man atrodo, kad stengiausi kuo mažiau politikuoti, nors nuo to niekada neįmanoma atsiriboti.
Juk neateini į politiką profesionalas. Ateini visai iš kitos sferos ir gauni kuruoti švietimą bei kultūrą. Nėra nė vieno žmogaus, kuris viską išmanytų. Todėl man labai liūdna matyti, kad mūsų Taryba kuo toliau, tuo labiau įsivaizduoja, kad gali bet kokias problemas spręsti, save pateikti kaip labai išmanančius visose srityse.
O juk mes galime būti tik savo profesinės srities žinovai ir net joje nuolat tobulėdami niekada nepasiekti tobulumo.
Esu dantų technikė, Šiauliuose baigusi defektologiją ir turizmo-sporto vadybą Kūno kultūros akademijoje. Kažkada esu skaičiusi, kad, girdi, vargšė dantų technikė atėjo į politiką. Tiesiog aš manau, kad ir kokią profesiją bebūtų įgijęs žmogus, tačiau jei jis doras, jei jis dirba, jei nori kažko pasiekti, tai profesija tam nėra kliūtis.
Pavyzdžiui, man buvo labai aktualūs visi socialiniai klausimai. Todėl iš pradžių su gailesčiu į viską žiūrėjau, ir tik paskui supratau, kad reikia atskirti savo emocijas, gailestingumą nuo darbo reikalų.
Manau, kad pasisekė tai padaryti, nes domėjausi, gilinausi į savo darbą, švietimo ir kultūros problemas. Švietimas man buvo labai klampi sritis, bet joje pasiklioviau profesionalais.
Mačiau, kad daug kas kultūros srityje plaukia pro šalį, bet pasakyti, kad pinigų nėra, lengviausia. Iš tikrųjų pinigų niekada niekam nebuvo tiek, kiek norėtume, tačiau labai daug dalykų padarėme ir be pinigų. Čia svarbiau noras ir entuziazmas.
Nors jei ką darai, tai vis kam nors atrodo, kad turi kažkokių asmeninių interesų. Tačiau kokie gali būti kultūroje mano asmeniniai interesai? Aš norėjau tiesiog ateiti švari ir išeiti švari. O politikoje tai yra labai sudėtinga.
Vis dėlto išėjau, manau, iškelta galva, nes nesileidau murkdoma. Žinoma, kai koks klausimas būdavo sprendžiamas koalicijoje, tekdavo arba paklusti, arba nusišalinti, kaip kad aš ir darydavau, bet visada pareikšdavau savo nuomonę.
Tiesiog aš nuoširdžiai dirbau, nežiūrėjau kėdžių ir nėjau į politiką tenkinti savo interesų.
Aš nenusileisdavau ir vyrams politikams – toks jau mano charakteris. O kas už akių apie mane šnekama, man neįdomu.
– Būdama politike tikriausiai padarėte ir kitokių atradimų?
– Prisilietus prie kultūros, švietimo, labai pasikeitė mano požiūris į gyvenimą – aš pati tiesiog praturtėjau, nes turėjau domėtis daugeliu naujų dalykų.
Prisipažįstu, kad atėjau į politiką nieko neišmananti, kaip ir daugelis, todėl būdama Tarybos narė nuolat visų visko klausinėjau, o kai buvau išrinkta Socialinių reikalų komiteto pirmininke, eidavau žiūrėti, kaip posėdžius veda seni vilkai.
Apskritai manau, kad politikais turėtų būti baigę politikos mokslus, išmanantys, žinantys žmonės, o ne visiškai žali, nors ir žmonių išrinkti. Nes, sakykite, ką Šiauliuose mes taip gerai pažįstame, kad būtume tikri, jog būtent tą žmogų turime išrinkti? O dar tie sąrašai, reitingavimai.
– Ko gero, nebuvo likę laiko namams, vyrui, vaikams?
– O taip, rytą prieš pusę aštuonių išeidavau į darbą ir tik vėlai vakare grįždavau – vis kokie renginiai, priėmimai. Nors turiu prisipažinti, kad ir dabar gal kokia valanda anksčiau namo grįžtu, tik nebejaučiu įtampos, kad teks kažkur eiti, kalbėti.
Nors šiaip bendrauti man nėra sudėtinga, tačiau kai reikėdavo eiti į oficialius priėmimus, jausdavau didelį diskomfortą. Gal nebuvau tikra politikė, kad pati džiaugčiausi savimi, nes pasakyti tai, apie ką kitas gali kalbėti valandas, man užteko ir penkių sakinių.
Na, o namuose visada viską pati darau. Juk, kaip sakoma, kuo didesnis krūvis moteriai, tuo daugiau ji spėja padaryti.
Ką jau ką, bet valgį tikrai spėju ir moku gaminti. Dabar, kai važiuojame pas vaikus, prikepu, pridarau visko nusivežti – galite marčių paklausti.
Viską spėju – ir sūnus su marčiomis aplankyti, ir pasidžiaugti anūkais, Vilnius ne Amerika: nuolat nuvažiuojame, kalbamės „Skype“. O telefonu valandas šnekuosi su Robertu, Artūru, marčiomis. Apie viską šnekamės, viską aptariame.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima sportas?
– Sportas man yra gyvenimo dalis. Sportavau, eidavau į treniruotes kartą, du kartus per savaitę, dalyvaudavau Palangoje gegužės mėnesį vykstančiose senjorų varžybose. Paskui, prieš kokius šešerius metus, apleidau sportą, už ką ir šiandien sau priekaištauju.
Galiu pripažinti, kad esu tinginė – mankštos rytais nedarau. Todėl dabar gąsdinu ir save, ir kitus, kad vėl pradėsiu sportuoti.
Man geriau sportuoti būryje nei vienai. Ir kažkaip jau nuo mokyklos laikų sugebėdavau suburti žmones. Mano charakteris gal ir ne visai pavydėtinas – visada būdavau kovinga, o jei užsibrėžiau tikslą, tai paprastai jį ir pasiekiu.
Paskutinįjį dešimtmetį gal kiek ir kitaip esu su sportu susijusi – esu Šiaulių merginų krepšinio komandos „Rūta“ steigėja ir prezidentė jau nuo 2001 metų. Šefuoju, kuruoju, rūpinuosi ta komanda.
Kai pradėjau dirbti Savivaldybėje, atėjo pas mane viena močiutė, kurios anūkė žaidė krepšinį, ir paklausė: „Alma, tu pati krepšininkė, o kodėl mieste nėra merginų krepšinio komandos?“
Tada ir įsteigiau klubą, pasikviečiau kelias sportininkes.
Kodėl merginų? Todėl, kad pati esu moteris, kad pati krepšinį žaidžiau meistrų komandoje, Lietuvos rinktinėje – ir moterų, ir jaunimo, ir moksleivių.
Be to, dabar dėmesys, finansavimas ir net rėmėjų požiūris į moterų krepšinį yra ypač menkas. Nors pernai komanda pelnė ketvirtąją vietą aukščiausiojoje lygoje, kaip ir vyrai krepšininkai, tačiau toli gražu nesulaukė dėmesio.
O man norisi, nors ir negimiau šiame mieste, tačiau čia esu įleidusi šaknis, čia gimė mano vaikai, kad ir Šiauliuose būtų moterų krepšinis.
– Matyt, žmonės jus labiau sieja ne su moterų krepšiniu, o su jūsų sūnumis?
– Tarp kitko, šiaip išgirdę mano pavardę, žmonės nesureaguoja, bet sužinoję, kad esu krepšininkų Roberto ir Artūro mama, suaikčioja. Dažniausiai taip būna, kai nuvažiuoju į varžybas – ten jau esu pirmiausiai Javtokų mama.
– O juk atrodo, kad jus vien iš stoto žmonės turėtų atpažinti...
– Taip, mano ūgis – 1,81 metro. Kai jauna buvau, nors žaidžiau krepšinį ir dažniausiai buvau tarp aukštaūgių, labai kompleksuodavau dėl savo ūgio.
Tačiau išaugau iš tų kompleksų, todėl ir aukštakulnius apsiaunu, ir jų net kelias poras turiu. Be to, mano vyras aukštas – 1,95 metro ūgio, o ir žmonių požiūris į aukštaūges moteris keičiasi: kas anksčiau atrodė trūkumas, dabar laikoma privalumu.
