„Nereikia patirti, kad suprastum kokia tai tragedija, koks reiškinys, ką tai reiškia žmonėms, tokiai varganai šaliai, kurioje nėra lygios vietos, išskyrus pasienį su Indija. Kalnuose, kalnų kaimeliuose, joks transportas neegzistuoja – tik žmogaus kojos ir asiliukai“, – sako V. Vitkauskas.
– Ko gero, alpinistai yra didžiulė draugija. Gal vienas kitą ir pažįstate – ar nepasiekė žinios, kad tarp žuvusiųjų yra Jūsų pažįstamų?
– Su ryšiais dabar apskritai kyla problemų. Kol kas nežinau nieko daugiau, negu yra pranešama oficialiai. Deja, tai – tikrai skaudi tragedija visam pasauliui. Kalnai ir taip yra jautresnė vieta, kur nelaimės matomos aiškiau. Tam tikra grėsmė egzistuoja visą laiką. Ten visą laiką kažkas griūna, krenta, o žemės drebėjimas – siaubingas reiškinys.
– Kiek kartų este buvęs Nepale?
– Nepale buvau aštuonis kartus. Pirmą kartą – prieš 24 metus, paskutinį kartą – prieš porą metų.
– Ar per tuos metus nebuvo pavojingų situacijų? Sakoma, kad tai – vienas didžiausių drebėjimų, bet ar neteko susidurti su neramiais kalnais?
– Man teko susidurti su žemės drebėjimais Kaukaze (žinoma, nieko panašaus į šią tragediją). Po palapine slydo žemė. Taip pat – Pietų Amerikoje, Čilėje, Atakamos dykumoje. Ten rengiau ekspediciją Ignoto Domeikos 200 metų jubiliejui. Ten taip pasiūbavo.
Nereikia patirti, kad suprastum kokia tai tragedija, koks reiškinys, ką tai reiškia žmonėms, tokiai varganai šaliai, kurioje nėra lygios vietos, išskyrus pasienį su Indija. Kalnuose, kalnų kaimeliuose, joks transportas neegzistuoja – tik žmogaus kojos ir asiliukai.
– Nepalo alpinizmo asociacijos prezidentas sako, kad alpinistai, kurie yra aukščiau bazinės stovyklos, yra saugūs, tačiau juos bus sunku evakuoti, nes kelias yra užblokuotas.
– Galiu tai paaiškinti. Iki bazinės stovyklos ateinama pėsčiomis. Einama keletą parų. Bazinė stovykla yra Khumbu ledyno vingyje, o Khumbu ledynas jau nuo paties Everesto šlaitų leidžiasi kelias dešimtis kilometrų žemyn. Iškart už bazinės stovyklos yra žymusis Khumbu ledokrytis.
Buvo manoma, kad iš tos pusės neįmanoma praeiti Khumbu ledokryčio, kad neįmanoma įkopti iš Nepalo pusės. Laikui bėgant, prisitaikėme, bet jis visada yra problematiškas ir be žemės drebėjimo. Žinoma, kad ten dabar – neįsivaizduojamas chaosas. Atrasti saugų kelią iš viršaus gali būti sudėtinga.
– Nuolat girdime, kad Nepalas – alpinistų meka. Balandis – mėnuo, kai prasideda palankiausias laikas alpinistams ir turistams.
– Po žiemos sąlygos kopti tampa palankesnės, bet gegužės antroje pusėje Himalajuose jau siaučia musonas. Tada galvoti apie viršūnę nėra jokios vilties iki spalio mėnesio: kalnuose – vėjas, sniegas, o apačioje (juk žinote, ką reiškia musonas) – liūtys. Kadangi pasiruošimui [kopti] iki viršūnės reikia maždaug mėnesio, ne mažiau (šiaip ekspedicijos užtrunka porą mėnesių), tai dabar pats pasiruošimo įkarštis: nešami kroviniai, įrenginėjamos tarpinės stovyklos, kad gegužės pradžioje, viduryje būtų galima šturmuoti viršūnę.
– Ar Jūs, kaip alpinistas, ryžtumėtės kitą kartą važiuoti į tą šalį ir vėl kopti į Everestą?
– Ryžčiausi, jeigu tai būtų svarbus sumanymas – ne dėl pasirodymo ar pinigų, kaip dabar vykdomas verslas. Yra dalykų, kurie ne mūsų valioje ir yra neišvengiami. Po tokio žemės drebėjimo kaip tik turėtų būti ramesnis laikas.
– Tai turbūt atsilieps šios šalies ekonomikai. Būtent iš turistų, alpinistų šalis gaudavo nemažas pajamas.
– Tai ir yra liūdniausia, kad tai atsilieps ir šaliai, ir, pirmiausia, – vargingiausiai gyvenantiems. Juk pirmiausia griuvo jų lūšnelės kaimeliuose. Niekas nežino, kokia ten padėtis, kas ten darosi, ką daryti. Reikėtų sraigtasparnių armijos, kad būtų galima suteikti pagalbą ir pasirūpinti tais žmonėmis.
Apie 40 proc. nacionalinių pajamų šaliai atnešdavo turizmas, alpinizmas, kalnai. Su tuo susijusi kita ekonominė veikla. Tai – tikrai didelis smūgis Nepalui. Po santvarkos pasikeitimo ten yra ir korupcijos, ir kitų dalykų. Nepalas tikrai turi daug problemų. Tai – labai skaudi ir ilgam atsiliepsianti tragedija.
