Andrių Ūsą po mirties reabilitavęs teisėjas Audrius Cininas: „Rezonansinės bylos – sunki našta“

Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegija išteisino Drąsiaus Kedžio dukters tvirkinimu kaltintą Andrių Ūsą, nes nėra jokių jo kaltės įrodymų.

Teismas pažymėjo, kad Kaune, Gimbutienės gatvėje, esančiame bute, kur A.Ūsas esą nuolat tvirkino mažametę, jis lankėsi vos 2–3 kartus ir jokių tvirkinimo veiksmų neatliko.

Teismas nusprendė, kad mažametė seksualinę patirtį galėjo įgyti savo tėvo namuose per filmavimus 2008–2009 metais. Teismas taip pat nurodė, kad D.Kedžio daryti mergaitės parodymų įrašai – neteisėti, pažeidžiantys vaiko teises, traumuojantys.

„Buvo organizuoti ne mažiau kaip 9 vaiko filmavimo seansai. Buvo įkyri vaiko kvota, vaikas buvo verčiamas dalyvauti psichiškai traumuojančiuose epizoduose. Po pertraukos vienoje atkarpoje matome, kad vaikas atsako taip, kaip pageidauja artimieji“, – pažymėjo Teisėjų kolegijos pirmininkas A.Cininas.

Teismui kilo įtarimų, kad vaizdo įraše pateiktas vaiko pasakojimas iškraipytas, o vaizdo medžiaga sumontuota pagal pageidaujamą scenarijų, iškerpant tas scenas, kurios su kuriama seksualinio vaiko išnaudojimo versija nesiderina, ir tas, kuriose itin akivaizdžiai vaikui daroma įtaiga ir jis mokomas pasakoti apie tariamą savo seksualinį išnaudojimą.

Teismo nuosprendis per dvidešimt dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui.

– Bylos nagrinėjimo metu įrodyta, kad pedofilijos nebuvo. A.Ūsas reabilituotas – išteisintas jau po mirties. Su šia istorija siejamos penkios mirtys. Žinant kontekstą, kyla vienintelis  klausimas – negi viskas buvo beprasmiška? – savaitraštis „15min“ paklausė A.Cinino.

– Sutinku, kad bendras vaizdas atrodo pakankamai makabriškai. Nesu prokuroras, tik paprastas žmogus, ir žinau tik tiek, kiek jūs. Privačios nuomonės nenorėčiau reikšti, tačiau tikiu, kad mūsų teisėsaugos institucijos ištirs viską teisingai ir sugebės įtaigiai tai paaiškinti visuomenei.

Kalbant apie bylą, kurioje A.Ūsas buvo kaltinamas pedofilija ir kurią nagrinėjo teismas, tai tėra trupiniai visų tų versijų, to titaniško darbo, kurį atliko prokurorai. Dėl visų tų versijų paneigimo sprendimas buvo priimtas dar 2010 metų vasarį. O tai, ką nagrinėjo teismas dabar, yra mažytė dalis visos mozaikos, kurią tyrė prokurorai, ir kurią pripažino nepasitvirtinusią.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./A.Cinino (viduryje) vadovaujama teisėjų kolegija pirmoji Lietuvoje išdrįso vaiko tvirkinimo bylą nagrinėti viešai.

Kalbu apie kaltinimus A.Ūsui seksualiniu prievartavimu, apie kaltinimus mergaitės tetai Violetai Naruševičienei, kaltinimus teisėjui Jonui Furmanavičiui. Kartoju, visa tai prokurorai atmetė dar 2010 metų vasarį. Jau tada byla buvo baigta.

Dabar teismas nagrinėjo kaltinimus pedofilija siaurose ribose: A.Ūsui buvo pateikti kaltinimai dėl konkrečių veiksmų konkrečioje vietoje – vaiko tvirkinimo nuomojamame bute. A.Ūsas buvo kaltinamas įvairių kūno vietų, taip pat ir lytinių organų, laižymu ir tuo, kad pats prašė vaiko laižyti jo kūną. A.Ūsas nebuvo kaltinamas apsinuoginimu ar net ketinimu apsinuoginti vaiko akivaizdoje, savo lytinių organų demonstravimu, todėl teismas šių aplinkybių netyrė. Bylą teismas ištyrė pateiktų kaltinimų ribose ir pripažino, kad tokių įvykių, kokie nurodyti kaltinime, nebuvo.

– Filmuotos medžiagos, kurioje mergaitė pasakoja apie tvirkinimą, teismas nepripažino įrodymu. Bet juk būtent nuo išplatintų įrašų viskas ir prasidėjo.
 
– Man slogu apie tai kalbėti ir, tiesą sakant, norėčiau tai kuo greičiau pamiršti, bet, deja, reikia pripažinti, kad vaiko atmintis buvo pakeista ir modifikuota nekvalifikuotos ir neteisėtos apklausos metu, kurią vykdė mergaitės tėvas ilgo klausinėjimo ir filmavimo metu.

– Teiginys skamba lyg iš fantastikos srities. Negi iš tikrųjų galima pakeisti vaiko atmintį, pastūmėti pasakoti apie dalykus, kurių nebuvo? Maža to, galiausiai priversti įtikėti tais dalykais?

– Lietuvoje tokio pobūdžio vaiko tvirkinimo byla vienintelė ir unikali. Tikiuosi, kad daugiau mūsų šalyje tokios nebus. Tačiau vertinant pasauliniame kontekste, tokių bylų pasitaiko kiekvienoje šalyje.

Specialistai atkreipia dėmesį į pasaulinę praktiką ir pažymi, kad kuo daugiau maži vaikai klausinėjami, tuo įvairesnių tiesos neatitinkančių faktų galima iš jų išgirsti: neteisingi vaiko apklausos metodai inspiruoja pateikti visiškai nieko bendra su tikrove neturinčius parodymus.

„Prablaivėjimas JAV truko apie septynerius metus – mums užteko ketverių.“

Nagrinėjant bylą buvo remtasi McMartin šeimos procesu JAV. Mūsų byla yra sumažintas McMartin proceso atspindys. 1983–1990 metais McMartin byloje buvo kaltinimai, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vyko seksualinis auklėtinių išnaudojimas. Buvo pareikšti kaltinimai dėl daugiau nei 300 pedofilijos epizodų.

Bylos nagrinėjimo procesas truko septynerius metus, jį lydėjo panašus ažiotažas ir fobijos kaip Lietuvoje. Ne vienas, o kelios dešimtys vaikų pateikė fantastiškas tvirkinimo versijas: jie pasakojo apie požeminius tunelius po įstaiga, apie pedofilus, atskrendančius ant šluotų, satanistines pedofilijos apeigas, vienas vaikas net Chucką Norrisą atpažino kaip jį tvirkinusį asmenį. Įsivaizduojate mastą? Ir visu tuo buvo tikima.

Kaltinimų bangą inspiravo vienas įstaigos auklėtinis, kuris, vėliau paaiškėjo, turėjo tam tikrų psichologinių problemų.

Viskas baigėsi tuo, kad nė vienas kaltinimas nepasitvirtino ir kaltinamieji buvo visiškai išteisinti. Prablaivėjimas JAV truko apie septynerius metus – mums užteko ketverių.

– Kas lemia neteisingus mažamečių parodymus?

– Nuoširdus, bet nekvalifikuotas tyrėjų noras išaiškinti tiesą. McMartin procese apklausiant vaikus buvo naudota iš esmės analogiška apklausos technika, kurią pasitelkė ir dukrą kamantinėjęs D.Kedys. Direktyvių, uždarų, menančių atsakymą klausimų pateikimas išprovokuoja vaikus fantazuoti apie tariamai patirtą seksualinę prievartą, elgtis pagal apklausiančiojo diktuojamą scenarijų, pateisinti jo lūkesčius.

Dukrai tėvas uždavinėjo tokius klausimus, kurių negalima užduoti – specialistų išvados baudžiamojoje byloje apie tai rėkte rėkia.

– Iš bylos nuosprendžio aiškėja, kad profesionalumo, bendraujant su vaiku, trūko ne tik tėvui, bet ir specialistams.

– Dalis „nuopelnų“, kad vaiko parodymai ir patirtis buvo prarasta, tenka ir nepakankamai kvalifikuotai pirmas apklausas įvykdžiusiai psichologei. Ji pripažino, kad tokio vaiko apklausą atliko pirmą kartą, todėl gal ir stokojo kompetencijos.

BFL nuotr./Laimutė Stankūnaitė

Tačiau pažiūrėkime į kontekstą. Bylą tyrusi prokurorė atkreipė dėmesį, kad situacija anuomet buvo tokia, kad kalba ėjo ne apie kvalifikuotą, o apie nors kokį psichologą. Psichologės nekaltinu: ją paskyrė, ji pareigą atliko taip, kaip tik galėjo geriausiai. Mano nuomone, darė tai nuoširdžiai, stengėsi visomis jėgomis padėti tiesai.

– Jei įrodyta, kad pedofilijos nebuvo, vadinasi, kaltė dėl mergaitės būklės tarsi krinta ant paties D.Kedžio?

– Teismo nuosprendyje neparašyta, kad mergaitės tėtis padarė kokį nors Baudžiamojo kodekso numatytą nusikaltimą. Jame parašyta, kad apklausinėdamas dukrą tėvas pažeidė įstatymus, bet teismas nesprendė motyvų. Apie tyčios klausimą teismas irgi nepasisakė. Todėl man keista, kad kai kas ginasi nuo to, kuo niekas nekaltina, ko teismo nuosprendyje nėra. Man tai atrodo perdėta ir nenatūralu.

– Tuo metu iš visuomenės buvo galima tikėtis audringesnės reakcijos – protestų, demonstracijų. Dabar gi apsiribojama pykčiu internete ir tyliais piketais. Ar tai nestebina?

– Matau kelias šio sąlyginio visuomenės nuosaikumo priežastis. Gegužės įvykius Garliavoje, kai vaikas buvo grąžintas motinai, vadinčiau lūžio tašku. Nuo tada visuomenės ažiotažas pradėjo slopti.

Antras svarbus momentas – A.Ūso bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos veiklos atvirumas. Tai turbūt beprecedentis atvejis Lietuvos teismų istorijoje, kai vaiko tvirkinimo byla nagrinėjama viešai. Teismo kolegija ilgai svarstė viešumo klausimą, nagrinėjo visas galimas pasekmes, tačiau galiausiai nusprendė bylą nagrinėti ne už uždarų durų, o tai savaime nuleido visuomenės garą.

Turbūt žinote posakį apie juodą katę tamsiame kambaryje. Stebėjau situaciją iš šalies, kai procesas dar buvo uždaras, ir mačiau du burtininkus, iš kurių vienas įeina į tamsų kambarį ir sako, kad ten juoda katė yra, o kitas – kad nėra. O tiesos niekas nežino.

Viešumas – tiek informavimo, tiek proceso – padėjo apšviesti tą juodą kambarį.“

Viešumas – tiek informavimo, tiek proceso – padėjo apšviesti tą juodą kambarį. Jis buvo apšviestas ne tik dėl to, kad būtų informuojama visuomenė, tai savaime yra gėris, bet ir dėl teisėjų kolegijos darbo.

Vienas žurnalistas, kuris, mano nuomone, skleidė ne visai teisingą informaciją, net nenuslėpė susierzinimo, kad procesas tapo viešas. Pastebėjome, kad publikacijų ir televizijos laidų banga nuslopo, nors gal tai tik sutapimas.

– Teisėjai paprastai vengia viešumos, o jūs kai kuriais klausimais pasisakydavote ir savo tinklaraštyje bei „Facebook“ profilyje. Kodėl?

– Ši byla tuo ir ypatinga, kad šalia procesinių veiksmų reikėjo taikyti ir tam tikras papildomas informavimo priemones. Pasisakymai tinklaraštyje ir „Facebook“ buvo ne užklasinė veikla, o profesinės veiklos dalis, mano nuomone, būtina šalia to proceso, kuris vyko. Buvau įsitikinęs, kad to reikia, taip ir elgiausi.

Jei sakysi tiesą, jokiomis manipuliacijomis jos niekam nepavyks nuneigti.

Mano procesinė veikla baigėsi lapkričio 30 dieną. Manau, greitai baigsis ir mano vieša veikla – teismo sprendimo motyvų aiškinimas. Reikia turėti saiką. Teismas – ne ta institucija, kuri veltųsi į viešuosius ginčus su žmonėmis, kurie nepatenkinti sprendimu. Nuosprendžio motyvus patikrins aukštesnės instancijos teismas. Jausdamas saiką, baigsiu bendravimą su žiniasklaida apie šią bylą, nes jis man, intravertui, yra pakankamai sunkus. Atsidėsiu kitoms byloms, bet prieš tai porą savaičių pailsėsiu.

Bylą nagrinėjau nuo balandžio, tačiau krūvis buvo didžiulis – mėnesį galima prilyginti trims. Nervų, jėgų sueikvojimo prasme nuveiktas milžiniškas darbas.

– Ir vis dėlto rezonansinė byla profesine prasme – dovana ar Dievo rykštė?

– Tai buvo iššūkis: tam tikru metu karjeroje atsiradusią adrenalino stoką šioje byloje patenkinau su kaupu.

Realiai nė vienas teisėjas nepageidautų tokios bylos, nes tenka atsidurti ne tik objektyvios, besistengiančios teisingai nušviesti situaciją žiniasklaidos taikinyje, bet taip pat ir tos, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių įvykius parodo ne visai adekvačiai ir teisingai. Todėl informacinis fonas rezonansinėse bylose jokiam teisėjui savaime nėra malonus.

Imkime Kėdainių teisėjo atvejį, kai jis nagrinėjo civilinę bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, ir kitas bylas. Joks teisėjas tokių bylų nenori. Neprašiau ir aš. Taip jau atsitiko, kad ta byla man buvo duota. O aš jau elgiausi taip, kaip maniau esant teisinga. Kad jau teko man ją nagrinėti, dariau tai nuoširdžiai ir atsakingai. Manau, man pavyko. Tačiau kalbant apibendrintai, rezonansinės bylos teisėjams yra sunki našta.

– Ne kaip teisėjui, bet kaip žmogui turbūt nėra lengva žinant, kad bet koks teismo sprendimas daliai visuomenės vis teik bus neteisingas, piktinantis?

– Kiekvienas žmogus, prieš rinkdamasis teisėjo profesiją, turi susitaikyti su tuo, kad dalis jo sprendimų bus vertinami kontroversiškai. 

M.Patašiaus/ „Lietuvos rytas“ nuotr. /Drąsius Kedys

Jei bijai būti kritikuojamas ir sulaukti neigiamos reakcijos į savo sprendimus, dėl kurių teisingumo esi tvirtai įsitikinęs, gal verčiau pasirink kitą profesiją ir neik šiuo keliu. Stresas – neišvengiamas teisėjų darbo palydovas, ypač nagrinėjant rezonansines, visuomenės dėmesio sulaukiančias bylas. Tačiau teisėjo misija nėra įtikinti visuomenę dėl vienokio ar kitokio sprendimo. Teisėjo misija – teisingai išnagrinėti bylą ir tai įtaigiai paaiškinti, ką mes ir darome.

– Skaitant komentarus internete susidaro įspūdis, kad dėl kai kurių epitetų savo adresu galėjote pagrįstai įsižeisti, o gal net kreiptis į teismą dėl garbės įžeidimo.

– Kartais žmonės ne visai adekvačiai parenka žodžius ir pasako tai, ko tu galbūt nenorėtum girdėti, bet tai – profesinės veiklos dalis. Juk nesibylinėsi su kiekvienu interneto komentatoriumi. Į viešus ginčus irgi nesileidžiu: turi būti išsaugotas tam tikras lygis, orumas. Per 20 metų darbo praktiką įgijau imunitetą ir tapau atsparus.    

– Ar tirdamas šią bylą jautėtės saugus? Niekada nesulaukėte grasinimų ar užuominų apie susidorojimą?    

– Galiu oficialiai pareikšti, kad šiandien (trečiadienį, – red. past.) man buvo grasinta.

Eidamas pro penkių žmonių piketą, iš vienos moteriškės pavymui išgirdau: „O, žiūrėk, Cininas eina. Kaip neturi gėdos!“ Daugiau tfu tfu tfu nieko negirdėjau. Neabejoju savo saugumu ir bylos nuosprendžio teisingumu, kaip ir tuo, kad didžioji dalis Lietuvos žmonių supranta nuosprendį ir kas jame parašyta.

– Buvo laikai, kai giminaičiai susipriešindavo, nesikalbėdavo, nes vieni buvo už V.Landsbergį, kiti – už A.M.Brazauską. Ar jums nagrinėjant bylą tarp savo artimųjų neteko atsidurti tarp dviejų ugnių? 

– Aišku, tekdavo susidurti su gana kategoriškais tikinimais vienos ar kitos pusės teisumu. Juokaudavau, kad turbūt vienintelis visoje Lietuvoje nežinojau, kokį sprendimą priimsiu, ir kokia tiesa. Taip ir buvo – teisėjų kolegijos nariai sprendimą priėmė tik pasitarimų kambaryje. Jei manęs klausdavo nuomonės, sakydavau, atleiskite, bet aš nieko nežinau. Šeimoje požiūris į mano darbą tolerantiškas, mano sprendimais pasitikima ir nesikišama ten, kur nereikia.