– Kaip jaučiatės po TS-LKD partijos pirmininko rinkimų? Laukia antras turas, kuriame liko du kandidatai: jūs ir Vytautas Landsbergis.
– Įtemptoje rinkimų kovoje taip ir jautiesi. Dar sykį galiu pasakyti, kad esame išskirtinė partija, nes vykdome tokius rinkimus, kuriuose visi partijos nariai turi teisę priimti atsakomybę, kaip partija veiks toliau, kas jai vadovaus. Rinkimuose dalyvavome trys stiprūs kandidatai, antrame ture konkuruojame su prof. V. Landsbergiu. Manau, kad tai yra mūsų partijos stiprybė.
– O kokie santykiai su prof. V. Landsbergiu rinkimų laikotarpiu? Internete skaitant susidaro įspūdis, kad nediskutuojate tarpusavyje.
– Rinkimų kampanijos metu aktyviai dalyvaujame įvairiuose partijos renginiuose, skyrių susirinkimuose, nėra tiek laiko susėsti ir aptarti daugiau dalykų. Aš visada sakiau, kad tokia galimybė diskusijoms svarbi. Gaila, kad dėl įvairių priežasčių nepavyko suorganizuoti vakarietiško tipo debatų, tačiau diskusija tiek partijos narių tarpe, tiek viešojoje erdvėje yra naudinga ir vertinga, tuo galima tik pasidžiaugti.
– Jūs pirmaujate pirmame ture, regis, tūkstančiu balsų. Valentinas Stundys, trečiasis kandidatas, gavo taip pat daugiau nei tūkstantį balsų. Ar šiuo metu vyksta vadinamos užkulisinės derybos, kam atiteks V. Stundžio balsai? Ar buvote pas jį su prašymu atiduoti balsus?
– Kiek man žinoma, vakar V. Stundys rinkosi su mūsų partijos Krikščionių demokratų frakcijos valdybos nariais, turbūt tarėsi šiuo klausimu. Noriu pabrėžti, kad tokie partijos pirmininko rinkimai, kai partijos nariai renkasi iš kelių partijos bendražygių, kas toliau bus partijos pirmininkas, yra kitokie rinkimai negu Seimo, kai rinkėjams reikia pasirinkti – jis už „dešinįjį“ ar „kairįjį“ kandidatą. Galiu drąsiai teigti, kad tie rinkėjai, kurie pirmajame ture balsavo už mane, tikrai nebalsavo prieš V. Stundį ar V. Landsbergį. Veikė kiti motyvai – jausmai, pagarba istorijai. Kai kurie partijos nariai skundėsi, kad jiems labai sunku apsispręsti, kaip balsuoti, kai jiems visi kandidatai geri. Kai širdis lyg ir sako, kad reikia atiduoti pagarbą istorijos nuopelnams, protas sako, kad reikia galvoti apie ateitį, apie partijos veiklą, darbus, vadybos dalykus. Dabar pradėti aiškinti ir dalinti mūsų partijos narius į kandidatų rėmėjus būtų neteisinga.
– Šią savaitę nutiko daugiau įvykių ir su kitomis partijomis, štai „Darbo partija“ pakeitė pavadinimą, ir atsirado naujas, jaunas lyderis – jūsų kolega Seime Vytautas Gapšys. Kaip vertinate šias metamorfozes, kas čia vyksta?
– Kaip matote, Lietuvoje yra partijų, kuriose partijos pirmininkai lengviau išrenkami arba pakeičiami. Taigi dar sykį galiu tik pasidžiaugti, kad mes labai ryškiai skiriamės nuo kitų partijų. Kažin ar ši reorganizacija turi būti vertinama kaip labai naujas politinis įvykis, kai susijungė „Darbo partija“ ir jos dukterinė partija „Leiboristai“. Galbūt šio susijungimo pagrindinė priežastis yra siekis išvengti teisinės atsakomybės, kai „Darbo partijos“ kaltė, kaip juridinio asmens, yra nagrinėjama teisme ir teismo procesai artėja į pabaigą. Galbūt kitą reiškinį vertėtų vertinti atskirai, ką reiškia Viktoro Uspaskicho pasitraukimas lyg ir į antrą planą, priekyje pastatant Vytautą Gapšį. Galbūt tai irgi susiję su teisminiais procesais, kai pats V. Uspaskichas yra tarp kaltinamųjų. Kol kas būtų sunku vertinti, kiek vadovybės pasikeitimas yra realus.
– Taigi dabar kiti klausimai, kurie rūpi visai Lietuvai. Šios savaitės svarstymai Seime, – buvo pristatyta energetikos strategija. Supratote, kokia kryptimi eisime toliau, ar ne?
– Diskusija, kuri pradėta Seime, yra svarbi, tik galbūt ne visiškai tinkama. Trūksta aiškumo, ką galvoja pati Vyriausybė, ypač kai Premjeras, – turbūt ne naujiena, – kartais žiniasklaidai labai skirtingai išsako savo nuomonę – iš ryto nuskamba vienaip, po to pasako, kad žiniasklaida ne taip suprato. Kaip reikia suprasti Vyriausybės poziciją, lieka neaišku. Vakar energetikos ministro vadovaujama darbo grupė, kuri buvo sudaryta Vyriausybės sprendimu, pateikė savo galutines išvadas. Kiek suprantame, darbo grupė buvo iniciatorė prašyti Lietuvos energetikos instituto mokslininkų tam tikros įvairių variantų analizės, skaičiavimų. Ministro Neverovičiaus vadovaujama darbo grupė, turėdama visus skaičius, padarė savo išvadas. Išvados nedviprasmiškai sako, pirmas dalykas, kad Lietuva negali gyventi vien tik iš importuojamos elektros energijos. Noriu priminti, kad dabar elektros importuojame apie 70 proc.
Antras dalykas, labai aiškiai pasakyta, kad taip vadinamos bazinės elektros generacijos vien tik atsinaujinanti energetika negali užtikrinti. Bazinė elektros generacija, lyginant pačius įvairiausius variantus, pati pigiausia yra branduolinės jėgainės gaminama elektros energija. Ją galima lyginti su biokuru kūrenamomis kogeneracinėmis elektrinėmis, kurios galėtų duoti pigesnę elektros energiją, bet su viena sąlyga, jeigu jos šilumą gamintų visus metus. Jei Lietuvoje nebebūtų vasaros, tai biokuro kogeneracinės jėgainės gamintų šiek tiek pigesnę elektros energiją, kadangi jos šilumą ir elektrą žiemos mėnesiais gamina vienu metu, o tai yra maksimum 5–6 mėnesiai. Taigi tuo atveju branduolinės jėgainės energija bus pigesnė ir už kogeneracinėse jėgainėse galinamą elektrą.
Be abejo, lieka problema, kaip vertinti elektros rinkos kainas po 10–20 metų. Lietuvos energetikos instituto mokslininkai, vertindami galimą kainų tendenciją, įžvelgia, kad Lietuvoje branduolinėje jėgainėje galima gaminti elektros energija gali būti šiek tiek brangesnė už rinkoje nusistovėjusią kainą, tačiau dar sykį noriu pabrėžti, kad pigesnių variantų, negu branduolinė jėgainė, patiems sau pasigaminti elektros energiją ir mokslininkai nemato.
– Kitaip sakant, jeigu Jūs dabar būtumėte premjeras, tai tokias išvadas gavęs suprastumėte, kad geriausias būdas būtų statyti atominę elektrinę?
– Būtų geriausia, jei priimtume vieną pamatinę sąlygą: kad dėl energetinio saugumo mums patiems reikia gamintis nemažą kiekį elektros energijos, neprisirišant prie importo. Visi skaičiavimai leidžia daryti aiškias išvadas. Be abejo, reikia toliau derėtis su regiono partneriais, strateginiu investuotoju, siekti atpiginti projektą. Kita vertus, ir mokslininkų skaičiavimai remiasi kai kuriomis prielaidomis, kurios galbūt nėra visiškai teisingos. Pavyzdžiui, kiek laiko per metus gali būti eksploatuojama branduolinė jėgainė. Kaip rodo naujausi modernios branduolinių jėgainių, pastatytų po 2000 metų, būtent tokio tipo, koks planuojamas statyti Visagine, tyrimai – jos dirba 90 proc. viso laiko, kai kurios ir daugiau.
Kaip supratome, mokslininkai remiasi duomenimis, kuriuose minimos jėgainės, statytos prieš 30 metų, ir todėl jie pasirenka mažesnį laiko procentą – apie 70 proc. O tai iš esmės keičia visus ekonominius konkurencingumo skaičiavimus. Manau, kad pačios įmonės, kurios planuoja statyti Visagino atominę elektrinę, turiu omenyje Lietuvos ir regionų įmones, tuos skaičius turi kelis kartus gerai peržiūrėti, palyginti su tais skaičiais, kurie praėjusiais metais buvo pateikti Lietuvos ir tarptautinių ekspertų. Ir turime eiti į priekį.
– Po tų išvadų, kiek žinau, Jūs dar bandėte iškvosti Premjero A. Butkevičiaus, kokia visgi atominės elektrinės ateitis. Ar jums pavyko tą padaryti, ar ne?
– Paklausiau paprasto klausimo, ar pats Premjeras pritaria energetikos ministro vadovaujamos darbo grupės pateiktoms išvadoms. Premjeras nedviprasmiškai atsakė, kad taip, jisai pritaria. Skaitant išvadas galima matyti visokių išlygų ir sąlygų, tačiau labai aiškiai pasakyta, kad Lietuva negali priklausyti nuo importo, turi pati turėti konkurencingus generacinius elektros pajėgumus, ir, įvairiais aspektais vertinant, branduolinė jėgainė yra patraukliausias būdas išspręsti strategines energetikos problemas.
– O kai paklausėte, ar statysite?
– Daugiau klausimų mes neturėjome progos užduoti, bet atsakymą mes žinome. Premjeras ne vieną kartą kartojo, kad reikia tartis su regiono partneriais. Tai yra akivaizdi tiesa, niekas dėl to nesiginčija. Be partnerių mes tokios jėgainės Lietuvoje nepastatytume. Taip pat pritariu, kad turi tartis Lietuvos politinės partijos. Tokių projektų įgyvendinimas reikalauja tvirto, ilgalaikio sutarimo. Praėję metai parodė, kad išmušti iš vėžių gali rinkimų kampanija, ir tada partijos pasileidžia į rinkimines kovas. Visiškai sutinku su ministro Neverovičiaus darbo grupės pateiktomis išvadomis.
