– Kaip sekėsi atostogauti?
– Juridiškai Seimo nariai neturi atostogų – mes visą laiką dirbame su rinkėjais, bet aš turiu privilegiją kartais dirbti su viena rinkėja – su savo mylima žmona. Tas vasaros laikotarpis buvo tikrai neblogas – galva pravėdinta, daug pravaikščiota, daug dviračiais praminta, taigi viskas gerai.
– Buvot kur?
– Dalį laiko teko, gerai progai pasitaikius, – žmona su simfoniniu orkestru gastroliavo Šveicarijoje, – taigi buvo proga „padėti“ tose gastrolėse šiek tiek laipiojant po kalnus.
– Pažinote labiau tą šalį negu važinėdamas su vizitais?
– Be abejo, bent jau kalnų regioną. Gražių Alpių, ežerų, upių teko pamatyti. Gal žmonių gyvenimą ne tiek. Šalis tikrai yra įspūdinga, graži, bet tenka pasakyti, kad ir gana brangi.
– Mes dažnai mėgstame idealizuoti Šveicariją. Šią savaitę ir laidą darėme, – visi Lietuvoje dabar siūlo referendumus – kas dėl euro, buvo dėl atominės elektrinės, žemdirbiai ruošiasi referendumui... Mes bandėme nagrinėti Šveicarijos atvejį, ten referendumų labai daug, bandėm aiškintis žmonių sąmoningumą. Jeigu taip žiūrėti į šalį – Šveicarijoje gyventi geriau negu Lietuvoje?
– Man tai geriausia Lietuvoje ir tų keleto savaičių Šveicarijoje man užteko, kad pasiilgčiau Lietuvos.
– Ar, jūsų akimis žiūrint, tai teisinga šalis?
– Reikia geriau pažinti. Ji yra kitokia. Reikia ten gimti, užaugti, ir tik tada tikrai pajustum, kad ji tau tinka gyventi. Normaliam lietuviui geriausia šalis yra Lietuva.
– Galima įvertinti santvarką – pvz., gera būti premjeru šaly, kur iš esmės daugelis dalykų sprendžiama referendumais?
– Gera būti premjeru šaly, kuri pastaruosius keletą šimtų metų neturėjo karų, okupacijų, deportacijų, partizaninių karų. Užaugusi, subrendusi tauta, subrendęs elitas, žmonės pasitiki savim, savo šalim, savo valdžia, patys priima sprendimus. Tai unikalus dalykas. Kai mes kalbam apie referendumus – yra visokių pavyzdžių. Galim mokytis iš Šveicarijos, bet galim mokytis iš Vokietijos, – irgi geras pavyzdys. Po to, kai Hitleris savo valdžią sutvirtino plebiscitais ir referendumais, Vokietija draudžia rengti bet kokius referendumus.
– Galima ir taip žiūrėti. Kaip bekeliausi, kaip gražu būtų kitur, tenka grįžti į tėvynę. Ką radote politinėje erdvėje?
– Grįžęs radau gražią gamtą ir gražią šalį. Pravažiavus pro Lenkiją, ir keliai Lietuvoje pasirodė neblogi. O politinėje erdvėje nieko ypatinga neradau – šiek tiek šurmulių – ambasadoriai ir kiti dalykai...
– Ambasadorių šurmulys daug ką parodė – judesys, kuris vyko aplink ambasadorius, su tuo susiję premjero reakcijos ir ministro reakcijos, Užsienio reikalų komiteto svarstymai, galiausiai prezidentė... Jūs iš to kokių nors išvadų padarėte, kas čia darėsi?
 |
| Edwardas Snowdenas |
– Darėsi, matyt, lietuviškai. Nesiimu spręsti, ar ambasadoriai galėjo toliau tęsti darbą, ar negalėjo. Klausimas, kaip situacija buvo sprendžiama. Manau, kad ji buvo sprendžiama truputį lietuviškai – kirviu, ir tai sukūrė papildomų problemų, bet šalia to, man atrodo, yra labai svarbus klausimas, kurį uždengė asmeniniai klausimai, – kas buvo labai aiškiai pademonstruota ir koks buvo vienas iš tikslų? O kas buvo pademonstruota? Pademonstruota vienas dalykas, į kurį reikia atkreipti rimtą dėmesį – jeigu priimame (nors nėra papildomų įrodymų) domėn versiją, kad tie įrašai yra svetimų šalių provokacija, o aš manau, kad tai yra pagrindinė versija, tokiu atveju (įdomus sutapimas, kad pokalbiai buvo paviešinti kartu su E.Snowdeno reikalais) man susidaro vaizdas, kad mūsų rytiniai kaimynai šia istorija norėjo parodyti, kad jie viską mato ir seka. Visi svetimų šalių pokalbiai, ne asmeniškai vieno ar kito ambasadoriaus, yra fiksuojami. Su jais daroma tai, kas tuo momentu naudinga daryti.
– Kaip tokioje valstybėje toliau gyventi?
– Man tai kelia didelį susirūpinimą, aš neturiu atsakymo, aš nežinau technologinių dalykų, kokiomis priemonėmis nuo to galima apsisaugoti, bet manyčiau, kad reakcija į tokius pokalbių paskelbimus turėtų būti kur kas racionalesnė. Galbūt paskelbus tokius pokalbius kas nors kokioje jautrioje šalyje ir nebegali toliau tęsti diplomatinio darbo, bet tai turi būti daroma visai kitomis priemonėmis, ne taip, kaip buvo padaryta – nelabai racionaliai ir nelabai apgalvotai.
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Algirdas Butkevičius |
– Dabartinio premjero laikysena jums buvo normali, ar galbūt perdėtai skausmingai sureaguota?
– Atostogaudamas neturėjau progos detaliau sekti, bet pareiškimai apie prarastus pasitikėjimus ir kiti dalykai jau buvo įžanga į tikrai prastą problemų sprendimo procesą. Šioje vietoje teisūs tie, kurie sako, kad reikėjo pasimokyti iš Wikileaks, – kaip į tai reagavo JAV, kurios labai aiškiai demonstravo, kad tokiomis provokacijomis oficialūs valdžios veiksmai nebus išprovokuoti. Ką valdžia po to savo ruožtu padaro, kokių veiksmų imasi ir kaip sprendžia vienas ar kitas problemas su atskiromis šalimis, čia yra kitas klausimas, bet tikrai negalima sudaryti iliuzijos, kad tokiomis provokacijomis galima išprovokuoti kokius nors valstybės oficialius veiksmus. Aš darau vieną išvadą, kad tokių provokacijų, kai visi pokalbiai yra fiksuojami, mes galim sulaukti labai daug, bet nežinau techninių priemonių, kaip nuo to apsisaugoti.
– O kas, jūsų akimis, dar gali išlįsti, gal baisesnių dalykų? Yra ambasadorių, kurie dirba labiau strateginėse šalyse, nors Azerbaidžanas irgi yra viena iš tokių šalių, bet vis dėlto tai ne Amerika ir ne Vokietija?
– Tikrai nesiimu prognozuoti – diplomatai yra patyrę, iš to reikia daryti išvadą, ir išvada turi būti paprasta – visi pokalbiai elektroninėje erdvėje ir telekomunikacinėmis priemonėmis yra fiksuojami. Tai reiškia, kad negali atsipalaiduoti net ir kalbėdamas su draugu apie orą ar tos šalies žmonių įpročius.
– Tai liūdna?
– Realybė turėtų praskaidrinti situaciją.
– Šiek tiek apie užsienį. Visi portalai mirga nuo klausimų apie Siriją. Vakar britų parlamentas nepritarė premjerui dėl veiksmų plano, – taip pavadinkim. Kaip Jums atrodo, kas galėtų darytis toliau?
– Nesijaučiu didelis to krašto specialistas. Pirmininkaujant ES Lietuvai tenka didelė atsakomybė tokiose situacijose rasti tinkamiausius sprendimus, padėti atrasti Europos atsakus. Aišku, kad situacija yra tokia, kur labai gerų sprendimų nėra. Nieko nedarymas reikštų, kad nusiplaunamos rankos, kai naudojami patys bjauriausi ginklai ir žūna tūkstančiai žmonių. Karinė intervencija, – Lietuva prie to negali daug prisidėti, – vėlgi turi labai keblių pasekmių, bet, manyčiau, kad taip, kaip buvo, pvz., Balkanų karo atveju, – stipriausių Vakarų valstybių ilgas tylėjimas tokio kruvino vidaus karo situacijoje tikrai negali ilgai tęstis.
– Dar vienas – nemalonus dalykas, ypač Jūsų partijai – vakarykštė Egidijaus Vareikio epopėja oro uoste. Partijos vadovybė – Degutienė, Razma ir jūs – susirūpinę gana greitai pasmerkėte jo elgesį. Tokia staigi reakcija – tai jau persipildžiusi kantrybės taurė ar būdas gelbėti partijos bičiulį?
– Tai sunki tema, nes tai liečia konkretų žmogų. Be abejo, visų aplinkybių, kas ir dėl ko tai vyko vakar, dar nežinom, bet galiu spėti, kad kolega Vareikis turi labai didelių priklausomybės bėdų, ir dėl to tenka nuoširdžiai apgailestauti. Iš patirties žinom, kad padėti žmogui labai sudėtinga, bet vienas dalykas, kurį turėsim svarstyti ir rasti atsakymą – ar sergant tokia liga pats tinkamiausias darbas yra Seimo nario darbas, kuris yra labai viešas.
– Pasisekė jam išskristi į tą konferenciją Romoje, duok, Dieve, gal ten gaus kokį išrišimą, ir tai bus jau pradžia...
