„Man įdomi šiuolaikinė vaikystė. Mano pagrindiniai informatoriai yra vaikai ir jaunimas, o ne suaugę, mėginantys prisiminti savo vaikystę“, – teigia Christensen. Interviu tinklapiui nzidinys.lt pašnekovė dalinosi įžvalgomis apie vaikų judėjimą miesto aplinkoje ir tikino, kad miesto gatvė gali tapti malonia susitikimo ir bendravimo erdve, o ne tik jungtis kelionei į reikiamą tašką.
– Jūsų pagrindinė tyrimų sritis – vaikystės studijos. Kas įkvėpė imtis būtent šios krypties?
– Prieš kelerius metus rašiau skyrių knygai „Vaikas mieste“ (parengta kartu su M. O’Brien'u - aut. past.) apie tai, kaip vaikai susikuria vietos jausmą. Tai esminis klausimas, norint suprasti moderniuose miestuose gyvenančių vaikų patyrimą. Vaikai juda gatvėmis, jas šniukštinėja, kartu žaidžia parkuose ir kiemuose, laipioja į medžius, kasdien atranda naujus maršrutus ir takelius.
Prisiminiau, kaip gulėdama lovoje prieš miegą permąstydavau maršrutus, vietas ir naujai atrastus trumpesnius kelius. Mintyse vėl žaisdavau su draugais ir bendraamžiais. Jutau didelę laisvę. Mano mintys buvo užimtos šia veikla.
Tokiu būdu jie įgyja supratimą apie socialinę, kultūrinę, politinę ir materialinę aplinką, jų pačių vietą toje aplinkoje. Rašydama šį tekstą skaičiau amerikiečių rašytojos Annie Dillard knygą apie jos vaikystę, praleistą Pitsburge (JAV) 6-ajame dešimtmetyje. Knygoje ji gyvai aprašė kaip, būdama vaikas tyrinėjo aplinkinę teritoriją, kur gyveno su šeima.
Šis pasakojimas sugrąžino prisiminimus iš mano pačios vaikystės – augau tuo pačiu laikotarpiu, tik Kopenhagoje (Danijoje). Kaip ir Dillard, aš prisiminiau, kaip gulėdama lovoje prieš miegą permąstydavau maršrutus, vietas ir naujai atrastus trumpesnius kelius. Mintyse vėl žaisdavau su draugais ir bendraamžiais. Jutau didelę laisvę. Mano mintys buvo užimtos šia veikla. Judėdama sukaupiau detalias žinias apie vietinio rajono aplinką (apie pastatus, parką, gatves, paviršius, struktūras). Nuosekliai tyrinėjau ir stengiausi pajusti vietą, kurioje gyvenau.
Šį vaiko ir jo aplinkos ryšį dabar ir tyrinėju – tik jau per modernių vaikų požiūrį ir suvokimą.
– Vėliau nemažai metų gyvenote Didžiojoje Britanijoje. Kokius kasdienius kultūrinius, o gal vaikų gyvenimo skirtumus pastebite tarp šios šalies ir gimtosios Danijos?
– Nedarysiu apibendrinančio palyginimo. Norėčiau aptarti, kaip Danijoje ir Anglijoje skiriasi vaikų judėjimas.
Atvykę į Daniją iškart pastebėsime, kad labai didelė mažų vaikų dalis (jei ne visi) moka važiuoti dviračiu. Pirmiausia jie keliauja kėdutėse ant tėvų dviračių, vėliau išmoksta minti triratuką, o galiausiai – ir dviratį. Sakyčiau, darželiuose tai laikoma tokiu pat reikšmingu įgūdžiu, kaip ir mokėjimas užsirišti batų raištelius. Keliones dviračiais palengvina gerai išplėtotas dviračių takų tinklas per visą Daniją. Šiuo metu koncentruojamasi į saugesnių pėsčiųjų ir dviratininkų takų projektavimą. Antsvorio problemos, fizinio aktyvumo mažėjimas paskatino vis daugiau dėmesio skirti aktyviam judėjimui.
Dažnai veikia ir nostalgiški prisiminimai iš vaikystės – juk dažniausiai dabartiniai suaugusieji vaikystėje turėjo daugiau laisvės klajoti vieni nei šiandieninė paauglių karta.
Anglijoje vaikai daugiau vaikšto pėsčiomis, naudojasi viešuoju transportu ar keliauja automobiliu. Dviratis daugelio vaikų ir jaunimo kartų̃ nebuvo laikoma privilegijuota transporto priemone, kitaip nei, pavyzdžiui, Danijoje ar Nyderlanduose.
Tai reiškia, kad Anglijoje galite sutikti suaugusių žmonių, nemokančių važiuoti dviračiu. Šioje šalyje gatvių tinklas nebuvo pakankamai saugus „pažeidžiamiems“ eismo dalyviams. Tik visai neseniai pradėtos iniciatyvos, skirtos plėsti tvaraus transporto galimybes, pavyzdžiui, įrengtos tam tikros dviračių takų sistemos, kuriose vyksta važiavimo dviračiu pamokos suaugusiems. Londonas investavo į labai populiariu tapusį maršrutą – jis saugesnis miesto dviratininkams. Pakeliui galima pasinaudoti miesto dviračių nuomos sistema.
– Vaikų judėjimas moksliniuose tyrimuose apibrėžiamas plačia „vaikų mobilumo“ sąvoka. Jūs esate pabrėžusi skirtumą tarp „nepriklausomo mobilumo“ ir „kasdienio mobilumo“. Koks jis?
– Daug metų truko viešos ir akademinio sluoksnio diskusijos apie mažėjantį vaikų „nepriklausomą mobilumą“. Tai vaikų judėjimas ir keliavimas be suaugusiųjų palydos. Šiose diskusijose „nepriklausomybė“ buvo laikoma pozityvia natūralios vaiko raidos dalimi. Dažnai veikia ir nostalgiški prisiminimai iš vaikystės – juk dažniausiai dabartiniai suaugusieji vaikystėje turėjo daugiau laisvės klajoti vieni nei šiandieninė paauglių karta.
Tačiau ėmė ryškėti šios sąvokos neapibrėžtumas. Iš dalies dėl to, kad „nepriklausomą mobilumą“ galima suvokti kaip vertybiškai angažuotą koncepciją. Juk tai „gerai“ vaikams!
Bet sąvoka yra netiksli. Praeities laikų vaikai judėdami nebuvo „nepriklausomi“ – daugeliu atvejų jie net nesiveržė būti vieni. Akivaizdu, kad praeityje vaikystė būdavo leidžiama su kitais vaikais (ir bendrakeleiviais: šunimis, karvėmis, šeimos nariais) – išvykos ir kasdienis judėjimas vykdavo kartu, grupėmis.
Remdamasi su kolegomis atliktais tyrimais Danijoje ir Anglijoje, teigiu, kad šiandieninių vaikų ir paauglių mobilumą taip pat ryškiausiai žymi būtent šis „bendrabūvis“, o ne „nepriklausomybė“.
Mano požiūriu, išeitis būtų remtis „kasdienio vaikų mobilumo“ sąvoka. Taip galime susidaryti pilną vaikų ir paauglių mobilumo struktūros vaizdą. Danijoje atliktus etnografinius tyrimus šia tema pirmą kartą pagrindėme vaikų „kasdieniu mobilumu“.
Ši sąvoka įkūnija platų mobilumo suvokimą ir leidžia atskleisti jo kompleksiškumą. Ji leidžia tyrinėti tiek kasdienę, rutininę keliavimo ir žaidimo formą, tiek ypatingas, nekasdienes veiklas. Per tokią prizmę mes galime atskleisti, kaip jaunas žmogus veikia savo pasaulyje, kaip jis naudojasi aplinka ir kaip socialiniai, ekonominiai, kultūriniai, politiniai ir fiziniai aplinkos aspektai daro įtaką jo gyvenimui, formuoja jo judėjimą. Ši sąvoka tyrėjui parodo, kad „suaugusieji“ gali būti svarbus, bet ne esminis veiksnys, lemiantis vaikų mobilumo formas ir struktūrą.
– Viename iš savo tyrimų nagrinėjote vaikų judėjimą kaimo ir miesto vietovėse. Kokie įdomiausi šio tyrimo atradimai?
Kaimo vietovėse vaikai ir tėvai dažniau kartu užsiėmė fizine veikla. Tėvai ne tik palydėdavo ar būdavo šalia, bet ir įsitraukdavo į užsiėmimą. Šis atradimas rodo, kad vaikų judėjimui didelę reikšmę turi stiprus šeiminis ryšys.
– Danijoje atliktoje studijoje nagrinėjome 10–12 metų amžiaus vaikų mobilumo modelius: dalis jų gyveno Kopenhagos priemiestyje, kita dalis – kaimo vietovėje Danijos šiaurėje. Skirtumų buvo įvairių – ir pagal judėjimo nuotolius, ir pagal tiriamųjų lytį. Bet aš išskirčiau vieną aspektą – tai šeimos, tėvų dalyvavimą vaikų judėjime.
Kaip jau minėjau anksčiau, mūsų tyrimas atskleidė, kad vienas iš pagrindinių vaikų mobilumo struktūros komponentų buvo „draugija“. Pastebėjome, kad kaimo vaikų judėjimo struktūra įvairesnė, ji įtraukė šeimos narius, augintinius ir gyvulius. Kaimo vietovėse vaikai ir tėvai dažniau kartu užsiėmė fizine veikla. Tėvai ne tik palydėdavo ar būdavo šalia, bet ir įsitraukdavo į užsiėmimą. Šis atradimas rodo, kad vaikų judėjimui didelę reikšmę turi stiprus šeiminis ryšys.
Dažnai pasitaiko, kad kaimo vietovėse vienas iš tėvų dirba tik dalį dienos – tai leidžia vaikams ir tėvams dažniau kur nors kartu eiti ar važiuoti.
Miesto vaikų judėjimas dažniausiai buvo susijęs su kitais vaikais. Tokį vaikų judėjimą jų tėvai vertino kaip socialinę patirtį („turi su kuo žaisti“) ir saugumo garantą („vaikai vienas kitą saugo“). Išskyrus bendras veiklas (pavyzdžiui, ėjimas į parduotuvę ar svečius), darbo dienomis tėvų bendravimas su atžalomis dažniausiai apsiribojo jų nuvežimu į užklasinės veiklos būrelį ir parsivežimu namo. Mieste dažniau nei kaime abiems tėvams dirbant pilną darbo dieną, kiekvienas šeimos narys turi savus užsiėmimus ir bendra veikla vyksta tik savaitgalį.
Šie pastebėjimai atskleidžia, kad žvelgimas vien per „nepriklausomo mobilumo“ prizmę negali iki galo atskleisti mums, kaip iš tiesų juda vaikai. Šeima, šeiminis gyvenimas, socialiniai ryšiai šeimoje ir bendruomenėje yra svarbūs vaikų mobilumui.
Mokslinėje literatūroje jau mažiau akcentuojamas vaiko judėjimo „nepriklausomumas“ ir daugiau telkiamasi į riziką (įskaitant tėvų rizikos suvokimą), pavyzdžiui, eismo suintensyvėjimą ar nepažįstamųjų keliamus pavojus. Aš manau, kad mūsų tyrimas Danijoje ir Anglijoje parodė tokių veiksnių kompleksiškumą ir vaikų judėjimo modelių įvairovę.
Taip, saugumas yra nepaprastai svarbu. Bet taip pat svarbu neįsprausti vaikų į juos ribojančias erdves, kur jie tiesiog negalės tyrinėti, patirti iššūkių, leisti laiko su kitais vaikais, gyvūnais, jaunais žmonėmis, šeimomis, kaimynais.
– Daugeliui tėvų svarbus Jūsų minėtas rizikos aspektas. Jie nori apsaugoti vaikus nuo to, kas jiems gali nutikti gatvėje ar kieme. Koks čia gali būti tėvų vaidmuo?
– Taip, saugumas yra nepaprastai svarbu. Bet taip pat svarbu neįsprausti vaikų į juos ribojančias erdves, kur jie tiesiog negalės tyrinėti, patirti iššūkių, leisti laiko su kitais vaikais, gyvūnais, jaunais žmonėmis, šeimomis, kaimynais. Jaunimui svarbu turėti vietų, į kurias jie gali pasitraukti ir būti vieni ar su draugais – kuo toliau nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų priežiūros. Daugelis jaunų žmonių išreiškia poreikį turėti vietą, kur jie galėtų tiesiog būti, susirinkti į būrį ir žaisti. Vaikai išnaudoja įvairias erdves (grįstas aikštes, žalius skverus ar žaidimų aikšteles), jie mėgsta vidinius kvartalų kiemus, kur jaučiasi saugūs, nes žino esą stebimi suaugusiųjų akių.
– Kodėl svarbu įtraukti vaikus į miesto planavimo procesą? Kodėl neužtenka rūpintis šeima? Kuo svarbus vaiko, kaip jauno miestiečio, asmeninis mobilumas?
– Vaikų ir jaunimo poreikiai nebūtinai yra tokie patys, kaip jų tėvų. Todėl vaikus ir jaunimą turėtume laikyti įvairialype miesto gyventojų grupe, kurios nariai turi skirtingas patirtis, poreikius, vertybes ir perspektyvas. Jie svarbūs kaip ir bet kuris kitas miestietis.
Mūsų tyrimas parodė, kad vaikai įdėmiai stebi ne tik savo kartos poreikius ir požiūrius, bet ir šalia gyvenančių jaunesnių ir vyresnių kartų. Jie noriai dalyvavo tyrime ir jautėsi galintys daug ką pasiūlyti bendruomenei, kaip puikiai vietai gyventi visiems kartu. Be to, tyrimas parodė, kad vaikai ir jaunimas gerokai dažniau nei suaugusieji naudojasi lauko erdvėmis. Tai reiškia, kad jie įgauna svarbių žinių apie aplinką.
Galiausiai, visa tai susiję su mūsų noru, kad žmonės išsiugdytų priklausomumo jausmą – ne tik šeimai, bet ir bendruomenei. Tai svarbu tam, kad vieta išliktų maloni gyventi. To pasiekti galima per susiformavusį namų ir priklausomumo jausmą, norą įsikurti čia.
Vilniaus miestui pasisekė – jis iš visų pusių plačiai apsuptas laukinės gamtos. Čia yra puikios sąlygos pėsčiųjų, dviračių ir viešojo transporto sąveikai. Vilnius turi galimybę pasiekti tokių rezultatų, kaip Amsterdamas ar Kopenhaga.
– Kadangi esate nemažai tyrusi vaikų judrumą mieste, galbūt galėtumėte pateikti savo įžvalgas apie Vilniaus situaciją ir galimybes?
– Vilnius man pasirodė nuostabus ir daugiabriaunis miestas. Man paliko įspūdį tai, kaip architektūra atskleidžia skirtingus istorinius ir politinius laikotarpius ir (kaip ir daugelyje didelių miestų) architektūrinių vertybių ir estetikos mišinį, daugialypiškumą.
Vilniaus miestui pasisekė – jis iš visų pusių plačiai apsuptas laukinės gamtos. Čia yra puikios sąlygos pėsčiųjų, dviračių ir viešojo transporto sąveikai. Vilnius turi galimybę pasiekti tokių rezultatų, kaip Amsterdamas ar Kopenhaga. Tikiuosi, miestas tai išsaugos ir tobulins toliau. Vaikai ir jaunimas daugiausia naudojasi šiomis transporto formomis, tad būtent jas reikia turėti omenyje, galvojant apie tolimesnę dviračių takų ir viešojo transporto plėtrą ir tobulinimą.
Kaip ir daugelyje didelių miestų, gatvėse nematyti daug vaikų – bet aš esu tikra, kad jų čia yra. Užtat matyti gausi jaunų žmonių bendruomenė gatvėse ir skveruose. Tai rodo galimybę įtraukti į architektūros, gatvių ir namų statybų plėtrą visas kartas.
Galima pasisemti patirties iš projektų ir iniciatyvų, kurios sėkmingai sujungė aplinkos planavimą, architektūrą, švietimą ir meną. Pavyzdžiui, Kopenhagoje parkai, skverai ir aikštės paverstos erdvėmis, kuriose skatinama judėti. Tai tampa vietomis, kur susitikti ir praleisti laiką gali visų amžiaus grupių miestiečiai.
Apie antropologę Pia Christensen:
Pia Christensen yra antropologijos ir vaikystės studijų profesorė, kelerius metus vadovavusi Varviko universiteto Švietimo instituto tyrimams Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu ji dirba Lydso universitete. Mokslininkė tyrimuose taiko inovatyvius vaikų judrumo mieste tyrimo metodus.
2012 m. Christensen Vilniuje skaitė paskaitą „Kasdienis vaikų mobilumas: architektūra, eismas ir rizika“ Architektūros fondo organizuojamame paskaitų cikle „Vieta. Erdvės antropologija“.
Svarbiausios Christensen publikacijos: Christensen P., James A. (eds.) Research with Children: Perspectives and Practices. London: RoutledgeFalmer, 2008; Christensen P., O’Brien M. (eds.) Children in the City: home, neighbourhood and community. London: RoutledgeFalmer, 2003.
Šiuo metu ji kartu su kitais mokslininkais vykdo projektą "New Urbanisms, New Citizens: Children and Young People's Everyday Life and Participation in Sustainable Communities (NUNC)".
