Jos nuomone, auklėtojai ir tėvai iš tiesų dorai nežino, ką ta integracija reiškia ir kokią naudą duoda ne tik neįgaliam, bet ir sveikam vaikui. „Paprastai tėvai mano, kad jų vaikams neįgalus draugas tik trukdo tobulėti ir atima auklėtojo dėmesį“, – vyraujantį požiūrį trumpai nusakė A.Landsbergienė.
– Ko mokosi sveiki vaikai, būdami kartu su neįgaliaisiais?
– Jie mokosi empatijos (gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus – red. past.), gerėja jų savipagalbos įgūdžiai. Pavyzdžiui, jie ne tik patys apsirengia, bet ir padeda apsirengti kitam.
Sena gera tiesa dar nuo Sokrato laikų: geriausiai išmoksti kitą mokydamas. Kitais žodžiais, jeigu tu gali aiškiai išdėstyti reikalą kitam žmogui, vadinasi, pats jį puikiai išmanai. Turėdami savo grupėje vaiką su negalia, kiti vaikai jį gali mokyti ir taip tobulėti patys. Ir niekas iš jų neatimama – vien tik duodama, ir jūsų vaikai duoda kažkam kitam.
Turėdami savo grupėje vaiką su negalia, kiti vaikai jį gali mokyti ir taip tobulėti patys.
Be to, jie pradeda kitaip matyti pasaulį, galų gale, keičiasi jų požiūris į negalią. Pavyzdžiui, mano kartos žmonės dažnai nežino, kaip elgtis su neįgaliuoju. Tuo metu šalia jo augančiam vaikui viskas atrodo paprasta – jis be jokių papildomų pastangų gali natūraliai bendrauti. O bendrauti su neįgaliuoju iš tiesų reikia lygiai taip pat, kaip ir su visais kitais. Mes juk visi turime specialiųjų poreikių, tik kai kurių mūsų specialieji poreikiai yra ypatingesni.
– Bet vyrauja požiūris, kad vaikui naudingiau augti su panašiai ar toliau pažengusiais vaikais: mokančiais bendrauti, skaityti ir pan.
– Visai nesvarbu, kada tu išaugai iš sauskelnių, išmokai užsisegti sagą ar pradėjai skaityti. Tolimesniam tavo gyvenimui tai neturi jokios reikšmės Tuo tarpu emociniai, socialiniai dalykai mus lydi visą laiką – net paskutinę gyvenimo dieną jų reikės.
Man vienas JAV profesorius pasakė: „Visi gimstame su vienu doleriu ir keturiomis kišenėmis: fizinės, kognityvinės, socialinės ir emocinės raidos. Nėra taip, kad kiekvienoje kišenėje būtų po 25 centus – kažkur jų daugiau, kažkur mažiau. Pedagogo užduotis – pastebėti, kurioje kišenėje vaikas turi daugiausia centų. Ant tos kišenės ir turime lipdyti sparnus.“
– Jūsų įkurtose privačiose ikimokyklinio vaikų ugdymo įstaigose „Vaikystės sodas“ priimami ir sveiki, ir negalią turintys vaikai. Durys niekam neužtrenktos?
– Kai atsirado „Vaikystės sodas“, mano pirmoji mintis buvo, kad jis turi būti atviras daugeliui vaikų, bet negalia turi būti ne fizinė ir nelabai sunki. Aišku, galima pasakyti: „Austėja, tu labai išranki, kaip tu apskritai drįsti rinktis?“ Bet tai joks išrankumas. Vaikams su didele fizine negalia aš nepajėgi pasiūlyti liftų ir kitko, kas palengvintų jų gyvenimą. Tiesiog negaliu sau leisti tokių didelių investicijų.
Bet galiu sau leisti į grupę integruoti vieną vaiką autistą. Arba su Dauno sindromu, su klausos aparatu. Bet jį turi mokėti integruoti ir pedagogai, ir tėvai. Šį darbą pradėjome prieš trejus metus – dabar visuose „sodeliuose“ turime bent po vieną vaiką su negalia.
O šį mėnesį Vilniuje, Antakalnio rajone, duris atvėrė naujas „sodelis“ – vaikų darželis-pradinė mokykla, kur kiekvienoje grupėje yra po 1–2 Dauno sindromą turintys vaikai. Už jų ugdymą tėvams nereikia mokėti.
– Kokia vaikų reakcija, kai į jų grupę ateina neįgalus vaikas?
– Jie pasako: „Šitas vaikas kitaip atrodo. Kodėl?“
Vaikai yra atviri ir daug lengviau priima pasaulį. Tai ne mes, kurie suvaržyti stereotipų, kažkokių įsivaizdavimų. Jiems neįgalus vaikas nėra neįgalus. Jis yra jų gyvenimo ir jų pasaulio dalis, ypač jei jie išsiaiškina: „Aaa, tas kitoks vaikas serga.“
Ir tada jau visiems drąsiai, atvirai pasakoja: „Austėja serga. Dėl to Austėjai reikia padėti. Aš kai pirmas apsirengiu, visada jai padedu. Kartais Austėja labai supyksta. Bet jai reikia leisti vienai papykti ir ji nusiramina, žaidžia su mumis.“
– O kaip dėl patyčių?
– Dauguma žmonių mano, kad patyčios prasideda mokykloje. Ne, jos prasideda darželyje. Tiksliau, patyčių daigai pradeda kaltis, kai tik vaikas išmoksta kalbėti. Svarbiausias – sulaikyti jį būtent tuo metu. Ne bausti, o tiesiog paklausti: „O ar tu pagalvojai, kaip tas skriaudžiamas vaikas dabar jaučiasi? Kaip tu jaustumeisi jo vietoje?“
Į mokyklą vaikas turi ateiti jau turėdamas stiprius pagrindus – jam turi būti bjauru tyčiotis iš kito. Ypač iš tokio, kuriam reikia pagalbos, kuris turi iš tavęs mokytis.
Visi vaikai pereina tą etapą, kai jų rankelės daug greitesnės už žodelius ir jie daug greičiau trenkia, jei kas nepatinka, negu pasako. Kai taip nutinka, mes nuskriaustam vaikui sakome: „Augustas mokosi.“ O ne tai: „Augustas – mušeika.“ Ne, Augustas mokosi pasakyti, kas jam nepatinka, ir tu būk kantrus, būk supratingas – parodyk jam, kaip reikia elgtis. Tada nuskriaustasis nusivalo ašaras – juk jis yra tas mentorius, kuris išmokys Augustą. Ir nebesijaučia auka.
