Kaip kilo idėja suburti bei poreikis institucionalizuoti „Baroko operos teatrą“?
Viktoras Gerasimovas: „Baroko operos teatro“ atsiradimą galima sieti su kitais, jau veikiančiais kamerinio profilio operos teatrais Lietuvoje – mano asmenine patirtimi dirbant kituose, tačiau į baroko operą tikslingai neorientuotuose, teatruose, taip pat ir pavyzdžiu, kad tokio tipo teatrai gali sėkmingai vykdyti kūrybinę veiklą. Tai tapo paspirtimi imtis iniciatyvos puoselėjant būtent baroko operos žanrą. Kartu šio teatro atsiradimą inspiravo ir baroko operos situacija Lietuvoje – ši erdvė iki šiol taip ir liko neišnaudota. Nors mūsų šalyje nemažai kolektyvų, propaguojančių baroko muziką, bet norisi nuveikti šį tą daugiau, turinčio tęstinumą ir visapusiškai reprezentuoti muzikinį baroko paveldą.
Kuo jums svarbus barokas? Kodėl taip vertinate baroko muzikinį-teatrinį palikimą?
Viktoras Gerasimovas: Prioritetas baroko muzikai pirmiausia kyla iš mano asmeninės patirties, šio laikotarpio muziką propagavau ir anksčiau. Ne mažiau svarbu ir tai, kad baroko muzika – tai tarsi neišsemiami klodai, tad noriu su ja supažindinti klausytojus, kurie iki šiol Lietuvoje neturėjo daug galimybių pažinti šią muziką. Tikriausiai pakaktų pirštų, norint suskaičiuoti, kiek mūsų šalyje buvo atlikta ar teatre pastatyta didesnių baroko muzikos veikalų. Tuomet kyla apmaudus klausimas: kodėl taip nutiko? Juk turime muzikantus – profesionalus, kuriems rūpi tokia muzika, tad atėjo metas susiburti ir šį tą nuveikti vardan baroko meno.
Rūta Vosyliūtė: Prieš gerą amžių buvo iš naujo atrasti barokiniai instrumentai, pradėta juos gaminti, atsirado poreikis jais vėl mokytis groti. Baroko Operos žanras atgimė vos prieš penkiasdešimt metų. Tai vienas brangiausių, didelių investicijų reikalaujantis žanras, tad visa baroko muzikos „archeologija“, žinoma, pirmiausia prasidėjo nuo instrumentinės ir kamerinės muzikos. Pradėtos leisti natos, perrašinėjami manuskriptai, italai patys masiškai ėmė studijuoti savo senuosius baroko muzikos traktatus, gilinasi į barokinio dainavimo subtilybes. Baroko renesansas nėra labai senas dalykas, kaip galbūt mums atrodo, tačiau Lietuvoje, žinoma, šis procesas akivaizdžiai vėluoja. Tai matosi palyginus, kad ir su kaimynine Lenkija, kurioje šiandien vyksta labai aukšto lygio barokinės muzikos festivaliai ir natūralu, kad kol kas mums būtų sunku su jais konkuruoti, nes neturime tam tikrų bazinių dalykų, pavyzdžiui, autentiškų barokinių instrumentų. Nors Lietuvoje yra žmonių, grojančių smuikais su žarninėmis stygomis, bet šiuo metu suburti barokinį orkestrą būtų tiesiog utopija. Tačiau turime atskirų muzikantų iniciatyvas, kurie domisi baroko muzikos atlikimu, stengiasi tai daryti ir mus vienija noras dirbti tiesiog dėl pačios muzikos grožio – tuo dalintis.
Kuo baroko muzika galėtų imponuoti šiandieniniam klausytojui?
Viktoras Gerasimovas: Mintimis bandau nusikelti į baroko muzikos koncertus ir prisiminti įspūdžius, kuo ši muzika man kaip klausytojui yra patraukli. Galbūt svarbiausia, kad tai nepaprastai subtiliai, jautriai atliekama muzika, kartu ir nepaprastai virtuoziška. Nors, žinoma, priklauso, kas ją atlieka, kiek muzikantas geba savo jausmus išreikšti per muziką.
Rūta Vosyliūtė: Man atrodo, kad barokas toks patrauklus todėl, jog atlikėjas čia tarsi prilyginamas kompozitoriui. Jam suteikiama labai didelė interpretacijos laisvė, žinoma, paisant taisyklių, kurios užrašytos ano meto traktatuose.
Kodėl pirmam teatro prisistatymui pasirinkote Händelio oratoriją „Prisikėlimas“?
Viktoras Gerasimovas: Iš dalies dėl to, kad šis kūrinys Lietuvoje lig šiol nebuvo atliktas. Tačiau kartu toks pasirinkimas įgyja ir labai simbolinę prasmę: „Prisikėlimas“ žymi naujo teatro įkūrimą. Kai ieškojau kūrinio, kuriuo galėtume pradėti naujo teatro veiklą, pirmiausia mano dėmesį sudomino oratorijos pavadinimas, o kai pradėjau gilintis į šį veikalą, jis mane taip įtraukė, jog nebeliko kelio atgal.
Rūta Vosyliūtė: Be to, Händelis tarsi garantuoja tam tikrą muzikos grožį, aukštą paties kūrinio kokybę. Pirmam prisistatymui labai tinka Händelio kūrinys, nes tai yra tiesiog gražios muzikos garantas, galintis pateisinti klausytojo lūkesčius, o gal net tapti jo pirma pažintimi su baroko muzika.
Kokia jūsų teatro kryptis – ar sieksite publiką visapusiškai supažindinti su baroko muzika? Juk barokas – tai ne tik skirtingi žanrai, bet ir skirtingos italų, prancūzų, britų, vokiečių tradicijos?
Viktoras Gerasimovas: Žinoma, visa tai ir yra būtent tie kriterijai, kuriais remiamės planuodami repertuarą. Mums svarbu pristatyti įvairių kraštų baroko muziką, kaip ir skirtingus jo žanrus, nors tai yra „Baroko operos teatras“ ir operai, žinoma, bus skiriama daugiausia dėmesio.
Svajojame apie didelį repertuarinį teatrą, kuris turėtų savo namus, nuolatinį finansavimą, mecenatus – visa tai svarbu, kad galėtume laisvai ir nepriklausomai kurti, įgyvendinti savo idėjas. Tikimės, kad kūriniai bus atliekami ne po vieną kartą ir taps repertuariniais, nes premjera reikalauja didelių investicijų. Kita vertus, tam, kad kūrinį atlikti antrą ar trečią kartą – tai reikalauja dar didesnių investicijų, tad daug dalykų priklausys ir nuo rėmėjų. Bet maksimali programa būtų savo repertuarą turintis teatras.
Su kokiais sunkumais susiduriate ieškodami veikalų repertuarui?
Rūta Vosyliūtė: Lietuvoje išties labai sudėtinga situacija su senosios muzikos natomis. Barokinės muzikos natos apskritai nėra lengvai pasiekiamos, kaip, pavyzdžiui, romantinių kompozitorių kūriniai, kurių natas galima rasti netgi internete. Taip susiklostė dėl to, jog didieji dirigentai turi savo asmeninius natų perrašinėtojus – natos lieka pas juos, jos taip ir neišleidžiamos. Ir nors internete galima peržiūrėti įvairiausių baroko operų įrašų, kurias stato Prancūzijoje, Italijoje, Anglijoje ar Vokietijoje, bet ieškant šių operų gaidų paaiškėja, kad jų tarsi nėra. Su šia problema susiduriama net ir pačioje Italijoje: jeigu nori gauti Antonio Vivaldi natas, sulauki atsakymo, kad, deja, jos dar neišpublikuotos. O gauti natas iš privačių rankų, prašyti iš dirigentų – labai sudėtinga.
Kokia Lietuvoje situacija su atlikėjais-barokistais: balsai, instrumentalistai, režisieriai – ar turime pakankamai savų resursų?
Viktoras Gerasimovas: Žvelgiant plačiau, galima būtų pradėti galvoti ir apie senosios muzikos atlikimo katedros inicijavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, gilesnę ir visapusiškesnę edukaciją, nes viskas turi išaugti ir sulaukti institucijų palaikymo. Jau turime muzikantų, kurie specializuojasi baroko muzikoje, stažuojasi užsienyje ir parsiveža patirtį į Lietuvą. Laikausi nuomonės, kad šiuo atveju labai svarbus edukacinis aspektas, tad iš pradžių būtų kviečiami režisieriai, muzikos ekspertai ir dirigentai, turintys didelį žinių ir patirties bagažą bei specializaciją baroko operos žanre. Visa tai reikalinga tam, kad mums padėtų atnaujinti ir pagilinti baroko suvokimą, nes iš tiesų Lietuvoje to dar labai mažai tėra. Kalbant apie režisierius, Gintaras Varnas nuostabiai pastatė Claudio Monteverdi madrigalines operas, bet reikėtų ir vakarietiškų vėjų, t. y. specialistų, kurie pagelbėtų tiek teatrinės išraiškos, tiek ir orkestro formavimo etape.
Kiek jums svarbu kūrinių atlikimo autentika?
Viktoras Gerasimovas: Tai nepaprastai svarbus aspektas baroko muzikoje. Štai Lietuvoje pasiteiravus klausytojo, kaip skamba barokinis orkestras – dažnas pagūžčios pečiais ir neturės atsakymo. Publika labai daug praranda nežinodama, kaip jis iš tiesų skamba. Lig šiol nepatyrusi, kaip iš tiesų jis turėtų skambėti. Mūsų teatre tokią autentiką klausytojas galės patirti kol kas iš dalies, todėl, kad neturėdami jokios kitos galimybės, renkamės šiuolaikinį orkestrą, bet baroko muzikos atlikime puoselėsime epochos išraiškos priemones ir remsimės tokios muzikos atlikimo taisyklėmis. Kūriniai bus atliekami originalo kalba, o veikalo siužetas ir libretas bus pasiekiami žiūrovui – juos pateiksime programėlėse.
Siekdami kiek įmanoma daugiau autentikos, būtent dėl to pakvietėme mums talkinti Rūtą Vosyliūtę, ji padeda taisyklingai suvokti rečitatyvus – tiek dėl italų kalbos, tiek ir iš muzikinės-stilistinės pusės.
Rūta Vosyliūtė: Rečitatyvo reikšmė operoje – tai dramos raidos, jos veiksmo „variklis“. Baroko muzikinės stilistikos ypatumai gimsta iš žodžio, jo jungties su muzika, žodžio prasmės ir interpretavimo.
Kokia jūsų teatro vizija – kokias perspektyvas įsivaizduojate šiandien, ruošdamiesi pirmajai premjerai?
Rūta Vosyliūtė: Planų ir svajonių turime daug, netgi penkeriems metams į priekį. Norėtume ne vien tik kurti Lietuvoje ir edukuoti Lietuvos publiką, bet kartu pasirodyti ir tarptautinėje erdvėje. Manau, kad visgi turime daug resursų ir potencialo – ir iš muzikinės, ir iš teatrinės pusės. Apie didžiules lietuvių teatro kūrėjų režisūrines galimybes net nereikia kalbėti, nes mūsų šalis jau gerai žinoma, užsienyje pripažįstama kaip turinti gilias teatro-režisūros šaknis. O dėl atlikimo, manau, kad kuo toliau, tuo daugiau atsiras muzikantų, kurie specializuosis arba domėsis būtent barokiniu atlikimu, nors šiuo metu tokia situacija, kad esame priversti kviestis žmones iš užsienio. Bet kita vertus, tai taip pat naudinga, nes galime mokytis ir perimti jų patirtį. Todėl manau, kad viskas yra įmanoma.
