Už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva 35-erių S.Kriaučioniui ketvirtadienį bus įteikta Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta premija.
Gamtos mokslais S.Kriaučionis susidomėjo dar mokykloje – sunkiausia buvo nuspręsti, rinktis medicinos ar biologijos kryptį. „Pasirinkau pastarąją, nes jaučiau didesnį susidomėjimą mechanizmais, kurie vyksta biologiniuose moksluose“, – sako S.Kriaučionis.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakultete įgijęs bakalauro laipsnį, jis susigundė galimybe studijuoti ir gauti stipendiją Edinburgo universitete (Škotija). Čia apgynęs daktaro disertaciją, mokslinę veiklą jis tęsė Rokfelerio universitete (Niujorkas, JAV), o šiuo metu vadovauja Oksfordo universiteto Ludvigo vėžio tyrimų instituto mokslinei grupei.
Išskirtiniame interviu 15min.lt mokslininkas pasakoja, kas jį paskatino į mokslo aukštumas kopti užsienyje, ką jau pavyko pasiekti ir kokius tikslus yra išsikėlęs ateičiai.
– Ar tuomet, kai susidomėjote biochemija, atrodė, kad ši sudėtinga sritis yra perspektyvi?
– Kas yra perspektyvu, gana sunku nuspręsti. Moksle dažnai dideli atradimai atsiranda gana nenuspėjamai.
Grįžimo galimybės niekada neatmetu ir manau, kad visko gali būti. Bet mano ateinančių trejų metų darbas yra susietas su Oksfordo universitetu ir kol kas ten liksiu.
Tuo metu buvo matoma, kad yra didelis progresas biologijoje ir daug įdomių klausimų buvo pradėta atsakyti. Bet kad tikrasis aukso amžius dar ateityje, buvo sunku nuspėti.
Man svarbiausias faktorius renkantis mokslinę sritį buvo susidomėjimas gyvąja gamta, noras suprasti įvairius reiškinius. Mano tėvai, beje, minėjo, kad galbūt tai nėra pats perspektyviausias sprendimas, nes kaip tik tuo metu, kai baigiau mokyklą, buvo labai populiaru rinktis kompiuterių mokslus. Prasidėjo elektronikos amžius, populiarėjo internetas ir buvo galvojama, kad tai bus perspektyvi sritis – žinoma, taip ir yra. Bet aš jaučiau polinkį gamtos mokslams ir tai buvo pagrindinis veiksnys apsisprendžiant.
– Kodėl VDU apsigynęs bakalauro laipsnį nusprendėte išvykti į Edinburgą?
– Noras studijuoti užsienyje susiformavo dar studijų VDU metu. Norėjosi pasižiūrėti, kaip dirbama kituose universitetuose. Bet tuo metu galimybių nebuvo daug – Lietuva dar nebuvo ES narė, studijų mokesčiai buvo gana dideli, todėl norint studijuoti užsienyje reikėjo gauti stipendiją. Suradau skelbimą apie dalinamas stipendijas, kurios atveria galimybes studijuoti Edinburgo universitete, ir, be kitų universitetų, parašiau paraišką Edinburgo universitetui. Ji buvo patenkinta.
Nuvažiavęs į universitetą galėjau susitikti su grupe mokslininkų, su jais pasišnekėti bei susirasti savo būsimą vadovą. Taigi tai atvėrė galimybę pasirinkti sritį, kurioje norėčiau dirbti.
Beje, užsienyje studentai skatinami baigti bakalaurą viename universitete, magistrantūrą ar doktorantūrą studijuoti kitame, o aspirantūros siekti dar kitame. Tai yra tas laikotarpis, kurio metu galima įgyti ryšių, žinių, pabendrauti ir dirbti įvairiose aplinkose.
– Ar sudėtinga buvo studijuoti Škotijoje ir susišnekėti su vietos mokslininkais; įsisavinti angliškus biochemijos terminus?
– Buvo pradinis momentas, kada reikėjo prie tų terminų įprasti. Bet kadangi daug literatūros yra publikuojama anglų kalba, studijuojant Lietuvoje irgi teko skaityti nemažai publikacijų anglų kalba, todėl pagrindiniai terminai buvo žinomi.
Bene pagrindinis barjeras, kuris buvo ypač ryškus pirmus pusę metų – labai stiprus škotų akcentas. Taigi jei akademinėje bendruomenėje sekėsi bendrauti gana gerai, tai kur nors išėjus pasišnekėti su gyventojais, net gerai mokant anglų kalbą, buvo ne taip paprasta. Reikėjo maždaug pusės metų, kad ausis priprastų prie škotiško akcento. Būdavo net tokių atvejų, kad įsijungęs BBC žinias džiaugiausi, jog girdžiu švarią anglų kalbą, o gatvėje sutikęs žmogų nelabai supratau, ką jis nori pasakyti.
– Kaip karjera klostėsi vėliau? Kodėl išvykote į Niujorką?
– Į Niujorką išvykau dėl to, kad pradinėse mokslininkų karjeros stadijose yra skatinama keisti universitetus. Jau baigdamas doktorantūrą žinojau, kad vyksiu į kitą universitetą aspirantūros.
Vienoje konferencijoje išgirdau labai įdomų pranešimą. Jį skaičiusiam profesoriui parašiau el. laišką, gavau atsakymą ir buvau pakviestas pokalbio į Niujorką. Supratę, kad galėsime bendrai dirbti, išvykau į Niujorką.
 |
| Monty Rakuseno nuotr./Biochemikas Skirmantas Kriaučionis |
Lyginant su Edinburgo universitetu, Rokfelerio universitetas yra labai nedidelis. Čia dauguma tyrimų fokusuojama į biomedicinos mokslus. Tas mane labai sužavėjo, leido suprasti viso universiteto veiklą.
– Tačiau galiausiai grįžote į Didžiąją Britaniją...
– Ieškojau galimybės susirasti darbą ir domėjausi galimybėmis Europoje. Pagrindinis stimulas grįžti į Europą buvo asmeninės priežastys – arčiau Lietuva, galima dažniau grįžti į gimtinę. Privalumas buvo tai, kad jau anksčiau studijavau Didžiojoje Britanijoje, žinojau mokslo sistemą. Todėl ieškant darbo ši šalis buvo prioritetinė. Buvau atvykęs skaityti paskaitą Oksfordo universitete, susitikau su jo mokslininkais ir pamačiau, kad čia labai gera aplinka toliau plėtoti mokslinį tiriamąjį darbą, kurį buvau sumanęs vystyti.
– Pereikime prie jūsų mokslinės veiklos. Papasakokite apie savo tyrimų sritį?
– Sritis, kurioje dirbu, vadinasi epigenetika. Tai yra jauna mokslo šaka ir bendruomenė dar nėra vienbalsiai sutarusi dėl apibrėžimo, todėl yra keli variantai.
Viename moksliniame šios srities apibrėžime stiprus komponentas yra paveldimumas. Epigenetika nagrinėja genų savybes, kurios yra paveldimos, bet nėra koduojamos pirminėje DNR sekoje. Tuos reiškinius, kuriuos koduoja pirminė DNR seka, nagrinėja genetika. O epigenetika – visa kita, kas nėra nagrinėjama genetikos.
Kitas apibrėžimas – labiau dalykinis ir tiesiog apibrėžia tuos elementus, kurie leidžia užkoduoti informaciją apie genų ekspresiją ląstelėje. Kalbama apie chromosomų pokyčius, skirtus pakitusios veiklos atpažinimui, pažymėjimui arba perdavimui.
Taigi antrasis apibrėžimas daugiau susijęs su mechanizmais ir pokyčiais chromosomose, kurie nebūtinai gali būti susiję su paveldimumu.
Iš paukščio perspektyvos, tai mūsų laboratorija dirba dviejose srityse. Bandome išsiaiškinti, kokią įtaką epigenetiniai mechanizmai turi vėžio vystymuisi ir smegenų veiklai.
– Ar jūsų moksliniai interesai keitėsi keliaujant po pasaulį?
– Pagrindinė kryptis nelabai keitėsi, tik savotiškai vinguriavo. Dar rašydamas bakalauro darbą dirbau Biotechnologijos institute Vilniuje, Sauliaus Klimašausko laboratorijoje, kurioje buvo dirbama su DNR metiltransferazėmis. DNR metilinimas (tam tikra cheminė DNR molekulės modifikacija) yra vienas iš epigenetinių mechanizmų.
Kryptis išliko, keitėsi tik modeliai, su kuriais dirbome. Tarkime, Edinburgo universitete dirbau daugiau su Retto sindromu – tai tokia santykinai reta, bet su labai sunkias simptomais neurologinė genetinė liga. O persikėlus į Niujorką dirbome su smegenų ląstelėmis, kurios yra smegenėlėse ir sukūrėme metodus, kurie leidžia išgryninti šias ląsteles bei biocheminiais metodais ištirti jų specifines savybes. DNR metilinimas irgi buvo vienijanti šių projektų dalis.
Dabar mano nepriklausoma tyrimų kryptis yra susijusi tiek su smegenų veikla, šiek tiek su Retto sindromu, taip pat su DNR metilinimu. Taigi dabar naudoju kiekvienos pakopos tyrimų gabaliukus.
– Kokius svarbiausius savo mokslinius atradimus išskirtumėte?
– Dirbdami su Retto sindromu radome šiek tiek pakitusią baltymo formą, kuri iki tol nebuvo žinoma.
O esminis atradimas Rokfelerio universitete – tai atrastas naujas DNR nukleotido variantas.
DNR yra sudaryta iš keturių skirtingų nukleotidų ir kiekvienas jų yra perduodamas DNR replikacijos metu. Tačiau yra ir penktas nukleotidas – metilintas citozinas (metilinta DNR), kurį kiekvienoje ląstelėje po replikacijos sukuria DNR metiltransferazės. Tai buvo vienintelė biologinė DNR modifikacija stuburiniuose, žinoma per pastaruosius 60 metų.
Bet mums dirbant su smegenų ląstelėmis pavyko atrasti dar vieną DNR modifikaciją. Čia buvo labai įdomus ir gana netikėtas atradimas. DNR yra viena iš pagrindinių molekulių, su kuria intensyviai dirbama, todėl naujo papildomo elemento egzistavimas buvo nemažas akibrokštas mokslinei bendruomenei.
– Kuo šie tyrimai naudingi, reikalingi?
– Turime tyrimų programą, kurios pagrindinis klausimas yra išsiaiškinti šios naujos DNR modifikacijos funkciją. Praėjo treji metai, kai žinome apie šio naujo elemento egzistavimą, tačiau yra nemažai klausimų, susijusių su modifikuojančių baltymų funkcija, modifikacijos kaita ir DNR atpažinimo ypatumais.
Mums dirbant su smegenų ląstelėmis pavyko atrasti naują DNR modifikaciją. DNR yra viena pagrindinių molekulių, su kuria intensyviai dirbama, todėl naujo papildomo elemento egzistavimas buvo nemažas akibrokštas mokslinei bendruomenei.
Praktinė pusė yra labiau susijusi su keliais faktais. Vienas iš fermentų, kuris sukuria tą modifikaciją, yra dažnai mutavęs kraujo vėžio atvejais. Mutavus baltymui prarandama ir DNR modifikacija, todėl tiriame, kaip tai susiję su kraujo vėžio susidarymu.
Taip pat yra duomenų, rodančių, kad ši molekulė prarandama ne tik kraujo vėžio, bet ir daugelio kitų vėžinių susirgimų. Bandome išsiaiškinti, kokie yra mechanizmai, netgi esant sveikam baltymui, kuris tą modifikaciją sukuria, kaip ta modifikacija vėžio atveju yra prarandama ir kokią įtaką tai turi vėžio metastazei ar vystymuisi.
– Taigi jūsų pagrindinis tikslas yra padėti sukurti vaistus nuo vėžio?
– Tai ir yra viena iš esminių krypčių – apibrėžti tuos mechanizmus, kad būtų galima surasti vaistus, kurie padėtų slopinti vėžio dauginimąsi ir plitimą.
– Gal galite palyginti aplinką, galimybes ir dėmesį jūsų mokslo sričiai Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV?
– Didžioji Britanija nuo JAV šiuo atžvilgiu skiriasi nelabai daug. Bent jau Edinburgo, Rokfelerio ir Oksfordo universitetų laboratorijos yra labai geros, galimybės bendradarbiauti irgi yra puikios. Tačiau svarbu ne tik gera laboratorija, bet ir žmonių, bendraminčių kolektyvas, kuriame galima aptarti idėjas, nes geri projektai dažniausiai gimsta bendraujant su kitais žmonėmis.
O Lietuvoje, kai aš iš jos išvykau, galimybių buvo žymiai mažiau. Kiek dabar tenka bendrauti su mokslininkais Lietuvoje, situacija pagerėjo – atsirado galimybių atlikti ir tarptautinio lygio mokslinius darbus. Tiesa, tai priklauso nuo mokslinės srities, vienos sulaukia daugiau dėmesio, kitos – mažiau.
– Ar ryšiai su kolegomis Lietuvoje nenutrūko? Galbūt svarstote grįžti?
– Ryšiai nėra nutrūkę. Aš kiekvieną kartą grįžęs į Lietuvą visada susitinku tiek su kolegomis studentais, tiek su dėstytojais. Esu skaitęs ir paskaitų, taip pat neformaliu bendravimu palaikome ryšį. Visada įdomu pamatyti, kaip sekasi mokslininkams dirbti Lietuvoje.
Grįžimo galimybės niekada neatmetu ir manau, kad visko gali būti. Bet mano ateinančių trejų metų darbas yra susietas su Oksfordo universitetu ir kol kas ten liksiu.
