B. Obelenienės nuomone, suvokimą, kad graži moteris yra seksuali, įtvirtina ir mada: apranga yra ne tik asimetriška, bet ir imituojamas netvarkingumas: „Pavyzdžiui, kai iš po džinsų matyti kelnaičių kraštas ar džinsai šiek tiek praplyšę arba vienas palaidinės petys nukritęs, nėra šiaip sau. Tok drabužis demonstruoja vidinę netvarką ir sukuria iliuziją, kad su šia moterimi labai lengva užmegzti kontaktą, ji lengvai prieinama.“
– Kas yra grožis?
Grožis „įkonstruotas“ žmogaus prigimtyje, lygiai taip pat, kaip mes esame laisvi ir protingi. Žmogus vienintelis iš visos kūrinijos yra laisvas ir protingas
– Grožis, tiesa ir gėris yra trys amžinosios vertybės, į kurias žmogus natūraliai linkęs. Grožis „įkonstruotas“ žmogaus prigimtyje, lygiai taip pat, kaip mes esame laisvi ir protingi. Žmogus vienintelis iš visos kūrinijos yra laisvas ir protingas. Žodis „laisvė“ mums kaip dieviškasis kodas, kurį atpažįsta mūsų sąžinė. Neprotingam gyvuliui yra vienodai, grožio jis tikrai nesupranta. O žmogus vertina grožį ir pats yra grožio kūrėjas. Sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį. Gėris ir grožis tarpusavyje nepaprastai susiję: grožis yra gėris ir gėris yra grožis. Be jokios abejonės, jie taip pat susiję ir su tiesa.
Vydūnas turėjo labai paprastą grožio vertinimo kriterijų. Jis sakė, kad tai, kas mus nors truputį pakylėja į viršų ir mus ugdo, yra gražu. O tai, kas nyksta, negražu. Kitaip sakant, kai prasidėjo Sąjūdis, mačiau labai įdomias drastiškas menininkų instaliacijas, kur grožio tikrai nebuvo: sudėtos nukirstos kiaulių galvos tikrai nebuvo skirtos pakylėti, o apie grožį jau nekalbu.
– Ne taip seniai buvo minima Grožio diena. Kokio grožio dieną iš tikrųjų švenčiame mes?
– JAV Psichiatrų asociacija 2007 m. paskelbė tyrimą apie merginų ir moterų seksualizaciją. Tai, kas suvokiama kaip gražu, iš tikrųjų savo vidiniu turiniu nėra gera. Gėris turi nešti gerąją žinią, tarnauti geram, grožis turi mus daryti geresnius. O kai grožis netarnauja geram arba yra pajungiamas blogam tikslui, jis nebegali išgelbėti pasaulio. Psichiatrų asociacijos tyrimas nustatė visus seksualizacijos veiksnius ir parodė, kad reklamoje, vaizdo klipuose, filmuose, animaciniuose filmuose, žurnaluose tendencija moterį išrengti yra padidėjusi. Moterys naudojamos kaip nejudančios dekoracijos, jų sumažėjo kaip vaidmens atlikėjų, jos atlieka antraplanį vaidmenį, beliko seksualūs žodžiai, seksualios dainos, seksuali apranga.
Seksualus, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „sukeliantis lytinę aistrą kitos lyties asmeniui“. Dažnai šio žodžio reikšmės mergaitės net nesupranta, galvoja, kad jis – grožio sinonimas. Dabar visa aplinka tiek įmagnetinta, tiek seksualizuota, joje nebeįmanoma nieko pamatyti be seksualinio elemento, ir mes, suaugusieji, prie jo esame kaip ir įpratę. Tačiau vaikus jis veikia magnetizuojančiai, svaiginamai ir ypač mergaitės suvokia save kaip seksualinį objektą.
– Kodėl ir kaip grožis tapo neatsiejamas nuo seksualumo, o grožio samprata prarado sąryšį su gėriu ir tiesa?
– Pirmiausia – kas yra seksualizacija. Seksualizacija yra tada, kai žmogus vertinamas pagal tai, kiek jis tarnauja kaip seksualinis objektas, nes lytinis potraukis yra pats stipriausias. Kodėl grožio pakreipimas seksualizacijos link arba moters grožio išnaudojimas seksualizuojant ją blogai? Nes visų pirma aistra visada yra prievarta. O žmogus – laisvas ir protingas. Taigi pavergti jį, siekiant komercinių tikslų, yra blogai. Naudoti tam grožį, suteikiant jam visai kitai prasmę, irgi blogai.
Mūsų epocha, laikotarpis labai įdomus, toks dualistinis. Pavyzdžiui, Nikolajus Berdiajevas ją vadino melo epocha, nes dieviškus kodus, kurie yra kiekvieno žmogaus prigimtyje (grožį, gėrį, tiesą, laisvę) sujungiame su tuo, kas prieštarauja: tarkim, „žiauriai gražu“, „baisiai gražu“. Tai du priešingi dalykai (kaip „velniškai dieviška“), kurie vienas kitą panaikina.
– Tai mūsų dienų mąstymo būdas?
– Sakyčiau, kad siekimas apgauti žmogų. Mes esame ar bent jau turėtume būti atviri patys sau, nes kitaip neturėsime nei tiesos, nei gėrio, nei grožio. Bet mūsų vidinis centras, kuriame esame visiškai atviri patys sau, yra transcendentalus. Jame, ne kūne, užgimsta meilė. O šitame esmių esmės švenčių švenčiausiame centre stovi sąžinė – mūsų įstatymų leidėjas. Sąžinė nutyla tik dviem atvejais. Man labai patiko Antano Maceinos žodžiai, kad sąžinė yra Dievo balsas, tad aišku, kad Dievo balsas (sąžinė) nutyla, kai kalba pats šeimininkas (Kūrėjas) ir kai kažkas apsimeta juo, kai sąžinė yra apgaunama. Taigi mūsų laikas ir yra sąžinės apgavimo laikas. Taigi lygybės ženklas, padėtas tarp seksualumo ir grožio, yra manipuliacija ir stengimasis apgauti, ypač merginas.
Lygybės ženklas, padėtas tarp seksualumo ir grožio, yra manipuliacija ir stengimasis apgauti, ypač merginas
– Ar tas lygybės ženklas tarp grožio ir seksualumo padėtas siekiant komercinių tikslų, ekonominės naudos?
– Matau du dalykus – ekonominės bei komercinės naudos ir moters pavergimo. Kai žmogus priimamas tik tiek, kiek yra seksualus, arba kaip seksualinis objektas, labai dažnai jis save taip ir supranta, kuria tokį savo įvaizdį. Tarkim, pirmas to įvaizdžio formavimas – lėlė Barbė. Mažutės mergaitės net nesuvokia, kas tai yra, bet joms jau formuojasi grožio idealas. Žinoma, jei pamatytumėte tokią suaugusią moterį, kokia yra Barbė, išsigąstumėte, nes proporcijos neišlaikytos.
Seksualizuojančio elemento gerokai padaugėjo ir animaciniuose filmukuose vaikams. Anksčiau didžiausias intymumo elementas ten būdavo rankų susitikimas, o dabar – visiškai atviros suaugusiųjų intymios scenos. Kai mergaitės susiduria su seksualizacija, jos įgyja nerimą ir baimę pasirodyti. Jos mano esančios negražios ir praranda natūralų poreikį išeiti į pasaulį, pažinti, būti, dalyvauti jame. Jei neįsipaišo į seksualizuoto grožio idealą, jos tampa pasyvios stebėtojos. Be to, pasirodo, tai veikia ir akademinį atsilikimą, fizinį aktyvumą, daugybę dalykų, jau nekalbu apie lytiškumo suvokimą (jos save mato kaip negeras, negražias).
– Užsiminėte, kad grožio poreikis yra įgimtas. Tačiau iš kur atsiranda poreikis ir pastangos visomis įmanomomis priemonėmis tapti seksualiems?
– Poreikis būti gražiai, skirtingai nei vyrui, moteriai yra natūralus. Galima sakyti, jei moteris nenori būti graži, reikia ieškoti ligos priežasties. Moteris nuo galvos iki kojų sukurta graži. Vyras negali nežiūrėti, moteris negali nebūti graži. Tai eina iš jos moteriškumo. Tik dabar vyrauja suvokimas, kad graži moteris yra seksuali. Dabartinė apranga gali ne tik išryškinti kūną – ji asimetriška, labai madinga imituoti netvarkingą aprangą, pvz., kai iš po džinsų matyti kelnaičių kraštas ar džinsai šiek tiek praplyšę arba vienas palaidinės petys nukritęs. Tai nėra šiaip sau. Tok drabužis demonstruoja vidinę netvarką ir sukuria iliuziją, kad su šia moterimi labai lengva užmegzti kontaktą, ji lengvai prieinama.
Žmogus yra kūno ir sielos vienovė. Mes negalime pamatyti nė vieno asmens, negalime net pačiupinėti – mes pačiupinėjame arba pamatome kūną. Mes nieko negalime pasakyti apie asmenį, kol jis nieko nepasako, nepadaro. Vienintelis, kas mums kažką pasako, yra kūnas – neregimo slėpinio regimas ženklas. Mes matome kūną ir sprendžiame apie žmogų (kas yra giliausiai paslėpta, kas jis toks, apie ką galima su juo kalbėti). Pvz., uniforma mums pasako labai daug: karininkas, policininkas, miškininkas, gydytojas, prokuroras, teisėjas. Tada ir mūsų elgesys būna atitinkamas. Tarkim, vaikai išsigąsta baltų chalatų, todėl gydytojai kartais jais nesirengia. Kitos uniformos yra gatvės merginų. Merginos kartais net nesuvokdamos apsirengia gatvės merginų uniformomis, nes joms atrodo, kad tai grožio idealas. Bet iš tikrųjų jos apsirengia ne tą uniformą. Taigi drabužis yra neatsiejamas nuo kūno ir labai daug pasako.
– Dažnai ir nesusimąstome rinkdamiesi drabužius – „uniformą“.
– Taip, apsirengia pagal nuotaiką. Atrodo, kad madinga, bet netvarkingumas, asimetriškumas, kai nukritusi petnešėlė, kai matyti apnuoginta pilvo juosta, dar kažkas, stebinčiam apie tą moterį sudaro atitinkamą įspūdį. Tarkim, rankovytės ir balta apykaklė užsegta iki paskutinės sagutės, plaukai sušukuoti, sijonas žemiau kelių per du pirštus tarsi sudrausmina. O kai vyras sutinka moterį, kuriai nuo peties nukritusi viena petnešėlė, džinsai suplėšyti, jo nuostata jau kitokia. Sakyčiau, gal net mada pabrėžia seksualinį momentą. Nebūtina išryškinti kūną – užtenka netvarkingai aprengti.
– Kita vertus, Antikos mene nuogas kūnas gražu. Kur čia skirtumas? Kaip pasikeitė nuogo kūno suvokimas?
– Palyginkime kad ir Michelangelo Dovydą su tuo, kas stovi Laisvės alėjos pradžioje prie soboro, – kaip diena ir naktis. Ten grožį jau reikėtų sugebėti įžvelgti. Žmogus yra gražus, kai jis visas proporcingai parodytas, nesudarkytas. Kai tu stebiesi juo ir jo kūnu, kaip kūriniu, tada jis gražus. Kažkodėl Antikos kūriniai, kurie idealizavo kūno grožį, tikrai nekelia jokios lytinės aistros, bet ne be reikalo yra vertinami, suvokiami kaip etalonas. Žinoma, buvo tada kūno kultas, bet jis tikrai buvo kaip meno kūrinys. O dabartinė mada mergaites verčia kūną formuoti pagal reikalavimus, prasideda badavimo dietos arba dar baisiau. Moterys nori būti gražios, ir tai yra gerai, jos ir turi būti gražios. Tik spekuliuoti tuo, paversti komerciniu įrankiu nėra gerai.
Žmonės turėtų suvokti, kad žmogus negali būti daiktu. Žmogus žmogui turi būti tik tikslas
– Nuogumas viešojoje erdvėje šiandien nelabai ką stebina. Jei nuogumas nebėra intymus dalykas, kad bus toliau?
– Viskas yra persotinta. Žmonės turėtų suvokti, kad žmogus negali būti daiktu. Žmogus žmogui turi būti tik tikslas. Kai kūnas naudojamas kaip daiktas, kaip daiktas naudojamas ir asmuo, nes tai neatsiejama (asmuo nėra atsiejamas nuo kūno). Keisčiausias mano pastebėjimas, kad merginos ir net suaugusios moterys renkasi seksualų įvaizdį įsivaizduodamos, kad bus geidžiamos. Bet jos labai nustebo, kai pasakiau, kad tai turėtų būti tik tarp keturių akių, kad norma yra būti geidžiamai savo sutuoktinio, tik jokiu būdu ne viso miesto ar žurnalo skaitytojų.
Mano įsitikinimu, viskas turėtų grįžti atgal, nes žmonės persisotina. Tai įdomu tik jauniems, vaikams. Mums aiškinama, kad vaikai anksčiau subręsta, bet taip nėra. Tiesiog juos anksčiau pradedama dominti šiomis iliustracijomis, nors brendimo periodas visiškai toks pat, prigimtis nepasikeitė – pasikeitė tik mūsų požiūris į ją. Visą laiką stengiamasi jaunimą įtraukti į seksualizaciją, kad jie irgi taptų vartotojais. Tai viena grandinėlė: paskatinti vartoti, domėtis seksu, kontracepcija, iškreiptas moteriškumo ir vyriškumo vaizdavimas, kai moterys tėra nebylios dekoracijos, sekso objektai, o vyrai – vartotojai. Ši tendencija labai aiški mūsų televizijoje, bet niekas apie tai nekalba ir priima kaip normą. Bet kada nors turės viskas pasikeisti, nes toliau nebėra kur eiti.
